Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA)

15

Kitą rytą pavargus ir apimta sielvarto atvykstu į darbą.
- Kava gražiausiai išsiskyrusiai merginai visame Vegase. - Džiule ištiesia puodelį šiltos kavos.
- Ačiū, Džiule. - paimu.
Atplėšiu akis nuo vedybų nutraukimo formos ant stalo. Džiulė galvą mosteli į ją.
- Kada tai čia atsirado? - paklausia.
- Prieš penkias minutes, skubiu pristatymu. Akivaizdu, kad Niko nešvaisto laiko.
Džiule padeda kavą priešais ir stipriai apkabina.
- Ar būtų per anksti vadinti tave išsiskyrusia?
Pusiau sudejuoju, pusiau sukikenu.
- Man reikia juokauti. Tai padeda likti sveiko proto. - šypteliu.
Džiulė pabučiuoja kaktą. Nugeriu dėkingą gurkšnį kavos.
- Kalbant rimtai, kaip jautiesi? - paklausia.
- Siaubingai..
- Mieloji, nesakyk taip.
- Tai tiesa. Kaip išbrisiu iš visko?
- Išbrisi. Visada išbrendi. Nenuvertink savęs, Mia. Atvirai, vis dar negaliu patikėti, kiek daug įvyko per pastarąją savaitę. Turėjai lyg viesulas romaną, vedybas, skyrybas..
Skausmingai sudejuodama pertraukiu ją.
- Tai vedybų nutraukimas. Ne skyrybos. Tai reiškia, jog galiu viską vilkinti 4-6 savaites. Arba pasirašyti ir santuoka nutrūks per artimiausias tris dienas.
- Pasirašysi?
Sunkiai atsidūstu.
- Nėra taip, jog norėčiau, bet neturiu kitos išeities.
- Ne. Tikrai ne. Maniau, kad Niko tas vienintelis?
- Džiule, niekada nenorėjau tekėti už mafijozo. Norėjau tik išvengti vedybų su Toniu ir išgelbėti Keite.
- Mia, nuo tada kai sutikai Niko niekada nemačiau tavęs laimingesnės.
- Tai nebesvarbu.
- Tiesiog pasiduosi? Tai ne ta Mia, kurią pažįstu.
- Kokį kitą pasirinkimą turiu? Džiule, nematei jo, kai vakar mane paliko. Net nepažiūrėjo į mane. Tai daugiau nei paprasta išdavystė. Visą savo gyvenimą Niko manė, kad jo tėvą nužudė mano tėvas. Kaip paaiškėjo visa tai buvo melas? O aš visą tą laiką apie tai žinojau? Jis niekada nebenorės manęs matyti, jau nekalbant apie mūsų apgailėtiną santuokos apgaulę.
- Oho, Mia. Niekada nemaniau, kad pamatysiu tave pasiduodančia. - lyg manęs negirdėdama ištaria Džiule.
- Nėra taip, jog norėčiau pasiduoti. Tiesiog nežinau ką dar galiu padaryti.
Džiulė paima mano rankas ir intensyviai pažiūri į akis.
- Kovok. Suplėšyk tą formą ir pasakyk: po velnių ne, Niko Toskano. Dar nebaigiau su tavimi. Dar ne.
Pažvelgiu į formą. Mintys susimaišo tarpusavyje, bet viena mintis aiški. Jei pasirašysiu, viskas bus baigta. Bet jei nepasirašyiu.. galbūt vis dar turime progą.
- Nagi, Mia. Nesi moteris, kuri pasiduoda. Esi moteris, kuri kovoja. - ragina Džiulė.
Ji teisi. Nepasiduodu. Esu susidūrus ir su didesnėmis kovomis ir laimėdavau jas. Be to, vis dar esu Niko pusėje, tiesa? Net jei dabar jis to nemato.
- Esi teisi, Džiule. Noriu kovoti dėl jo.
Paimu formą ir perplešiu per pusę. Džiulė garsiai suplodama apsidžiaugia.
- Tai mano mergaitė! - ištaria.
- Tikiuosi nedarau klaidos. - numykiu.
- Kovoti už tai, ko nori nėra klaida, Mia.
- Žinau, žinau. Buvau tikra kvailė. Niko man rūpi.
Džiule ryžtingai nusišypso.
- Tuomet.. važiuokim jo aplankyti. - ištaria.
- Apie ką tu? Jis juk atsiuntė man vedybų nutraukimo formą.
- Taip, bet nekalbu apie jūsų santuoką. Kalbu apie mažą pokalbį tarpusavyje.
Džiule įtaigiai kilsteli antakius. Užverčiu akis, bet vidinė dievaitė džiaugsmingai šokteli į viršu nuo minties vėl pamatyti Niko.. net jei jis ir nenori turėti nieko bendro su manimi..

Po kelių valandų su Džiule atsiduriam priešais Toskanų klubą.
- Negaliu patikėti, jog leidau tau mane įkalbėti, Džiule. Kai paskutinį kartą čia buvau, mane pagrobė. - suniurnu.
- O kas tokio draugiškas pagrobimas tarp draugų?
Kilsteliu antakį.
- Juokauju, juokauju - Jėzus, Kordano, šiek tiek pralinksmėk. - greitai priduria Džiule.
- Gerai. Pasiruošus?
- Taip.
Trinkteliu kumščiu kelis kartus į sunkias duris. Palaukiu kelias sekundes, klausydamasi žingsnių. Bet viskas, ką girdžiu yra tyla.
- Jie tikriausiai mano, kad tai farai. - ištaria Džiule.
- Šūdas. Apie tai nepagalvojau.
- Lažinuosi, kad vienintelės čia atvykstančios moterys yra kekšės.
- Turbūt esi teisi.
- Žinau, jog esu teisi.
- Uh-oh. Turi tą žvilgsnį savo veide. "Nuostabios idėjos" žvilgsnį. - sunerimstu pažiūrėdama į Džiule.
- Taip yra todėl, kad turiu puikią idėją - apsimeskime kekšėmis!
Imu juoktis, bet greitai nustoju, kai suprantu, kad Džiulė kalba rimtai. Pajaučiu nedidelį pagundos dilgčiojimą, žinodama jog Niko kitoje durų pusėje.
- Gerai. Padarom tai.
Pažvelgus į viršu pastebiu atidarytą langą, priglaudžiu rankas prie burnos.
- Žinau, kad ten yra keletas seksualių, blogų berniukų su kuriais norėtume susitikti. Norit išgirsti mūsų specialius pasiūlymus? Su ranką už 200, čiulpimas už 500 ir įkalbinsiu draugę grupiniam. Tik tam, kad žinotumėte. Dieviname seksą trise. Tai mūsų specialybė! - imu rėkaut po langu.
Durys vos prasiveria. Maikis iškiša galvą. Viduryje šypsenos reitai metu žvilgsnį į Džiule, ji supratus greitai atsikrenkščia.
- Kiek už valandą? - paklausia Maikis.
Žengiu jam į akiratį, viena ranka ant klubo, antakis pakeltas.
- Tikiuosi, žinai kad ką tik paprašei Niko Toskano žmonos valandos sekso. - ištariu.
Jis su siaubu akyse atsitraukia. Su Džiule tuo pasinaudojam ir greitai nuskubam jam iš paskos į vidu.