Niko: Mafijos Romanas. (BAIGTA)

16

Po to, kai Džiulė parveža namo, greitai pasiruošiu maistą ir pavalgius įsitaisau lovoje.
Užmiegu beveik akimirksniu. Praėjo 24 valandos ir man reikia miego.
Dykumos Svajonė.. Niko Toskano.. košmariškos vizijos.. Atsiprašau mama.. Atsiprašau Dante..
Staiga esu išplešiama iš miego. Kodėl jaučiu kažkieno ranką sau ant burnos?
Niukteliu alkūnę užpuolikau. Bet tas kas laiko per daug stiprus.
- Tai aš, gražuole.
Pramerkiu akis. Užuodžiu pažįstamą aštru odekolono dvelksmą.
- Niko..? - pasitrinu akis vis dar gerai neįžiūrėdama žmogaus priešais.
Ranka paleidžia. Atsigręžiu į jį, vargu ar galiu patikėti, jog jis ant mano lovos.
- Kaip čia patekai?
- Esi ne vienintelė, turinti sugebėjimų įlipti ir išlipti pro langus, Mia. Man reikia tavęs. - sušnabžda jis.
Atsitraukiu, prisimindama Niko reakciją, kai Tonis atskleidė mano paslaptį. Paslaptį, jog mano brolis Dante buvo tas, kuris nužudė Niko tėvą. Paslaptį, kurią saugojau nuo jo.
- Atleidi man? - sutrikus paklausiu.
- Nėra ko atleisti. Suprantu, kodėl tai padarei. Ginei savo brolį. Būčiau padaręs tą patį.
Niko atremia kaktą į mano giliai įkvėpdamas.
- Atleisk, jog sureagavau taip. Gali man atleisti? - sušnabžda.
- Žinoma. - pirštais paliečiu jo skruostą.
Niko apsivynioja plaukų sruogą aplink pirštą. Išraiška grubi, pažeidžiama lyg atvira žaizda.
- Kas, Niko? - tyliai paklausiu.
Jis aštriai įkvepia, tarsi būtų pavargęs kalbėti. Švelniai prisislenku arčiau priglusdama skruostu prie krūtinės.
- Kalbėk su manimi. - priduriu.
- Ar tikrai nori išgirsti, kas dabar mano galvoje?
- Visada.
Niko dar kartą įkvepia. Galiu išgirsti jo širdies plakimą.
- Tą dieną, kai mirė mano tėvas, mes važiavome pietų į "Prezzo" Net neįsivaizdavau, kad tai bus paskutinė diena, kurią praleisime kartu.
Jo balsas įsitempęs nuo emocijų, akys trykšta ašaromis. Stipriai spusteliu Niko pirštus.
- Atleisk, ką aš darau?  Galiu.. neturėčiau apie tai kalbėti.. jei tu nenori..
Širdis kraujuoja dėl jo. Niko atrodo toks pasimetęs, ašara nurieda jo skruostu.
- Aš čia, Niko. Gali pasikalbėti su manimi. Gali man pasakyti viską. - nubraukiu skruostu nuriedėjusia ašara nuramindama jį.
Niko šypteli išlaisvindamas daugelį metų užgniaužtas emocijas, balsas dreba.
- Jis visada užsakydavo per daug maisto.  Visada. Vis dėlto viskas, ką valgydavo, buvo makaronai. Niekada nieko kito. Mėgo baklažanus. To niekada nesupratau. Bet jei turėjome vieną bendrą dalyką, tai abu buvom smaližiai. Visada užsakydavo kanelių.
Nusišypsau pagalvojus kaip mažasis Niko su tėčiu dalinasi kanelėmis.
- Kartą po vakarienės parodė man rašiklį. Papasakojo istoriją, kaip jis buvo perduodamas iš sūnaus sūnui.
Pažvelgdamas su skausmu ir sielvartu Niko prispaudžia kumštį prie širdies.
- Nebuvo nė vieno, kurį gerbiau labiau nei jį.
Širdis plyšta kartu su Niko.
- Nuo tada, kai mirė, vienintelis dalykas, dėl kurio gyvenau, buvo kerštas. - priduria.
Jis palaidoja lūpas mano plaukuose.
- Iki kol sutikau tave. - sušnabžda.
Pakeliu akis sutikdama jo žvilgsnį. Švelnumas Niko žvilgsnyje užgniaužia kvapą.
- Esi man viskas. Paleisiu keršto naštą, jei tai reiškia, jog galiu būti su tavimi. Surasiu kitą būdą atkurti šeimos garbę. - priduria.
Netikėdama žiūriu į jį.
- Tikrai tai padarytum dėl manęs? - tyliai paklausiu.
- Nedvejodamas.
Delnais suemu Niko veidą giliai pabučiuodama.
- Ačiū.
- Nedėkok man, gražuole. Tau nereikia man dėkoti.
Net nežinau, ką pasakyti. Žodžių neužtenka. Prieš ką nors pasakant, Niko iškvepia tris žodžius, kurie priverčia širdį sustoti.
- Myliu tave, gražuole.
Šiluma užlieja visą kūną. Prisiglaudžiu.
- Atleisk, jei tai.. jei tai per anksti. Bet myliu tave. Myliu tavo širdį. Myliu tavo tatuiruotes. Man patinka tavo batai ir visi tie pankiški drabužiai. Man patinka, kaip į mane žiūri. Man patinka, kaip man šypsaisi. Myliu kiekvieną prakeiktą dalyką tavyje, tai veda mane iš proto. - priduria.
Niko pasilenkia, žvelgdamas su tokiu švelnumu ir rūpesčiu.
Giliai įkvėpiu pasilenkdama į jo glėbį.
- Niko.. taipat myliu tave. - sušnabždu.
Prie ausies išgirstu švelnu Niko laimės atodūsį ir nusišypsau.
- Ir tai ne per anksti. Žinai, kodėl? Nes pamilau tave tą akimirką, kai susipažinome. Pamilau, kai pirmą kartą pamačiau tave, sėdintį už to pokerio stalo. Mylėjau vis stipriau kai pamačiau tavo širdį. Kaip tau rūpėjo. Varai mane iš proto, bet kitaip visko neturėčiau. Žinai, kodėl?
Prieš papurtydamas galvą Niko nusijuokia pro ašaras.
- Kodėl?
- Nes myliu tave.
Niko nusišypso šypseną, kurį sušildytų saulę. Pirštais švelniai perbraukia odą, apvesdamas tatuiruote ant šlaunies.
- Dar niekada taip nesijaučiau. - prisipažįsta.
- Aš taipat.
- Džiaugiuosi tai girdėdamas. Mano širdis priklauso tau.
- O mano tau.
Rankomis apsikabinu jį per pečius. Niko švelniai nusišypso. Jis įsitaiso lovoje šalia, padedu galvą ant krūtinės, klausydamasi širdies plakimo.
- Norėčiau taip likti amžinai. - ištaria Niko pabučiuodamas viršugalvį.
- Kodėl ne?
- Žinai kodėl.
Žinau kodėl. Tai tėvas.
- Kiek dar leisime jam valdyti mūsų gyvenimą, Niko? - tyliai paklausiu
- Kol nepasipriešinsime jam, gražuole.
Sustingstu, mintys apie tėvą sukelia pažįstamą pyktį ir nusivylimą.
- Tuomet žinau, ką turiu padaryti.
- Sutvarkysiu tai. - tvirtai atsako Niko.
- Ne. Nenoriu, kad be manęs stotum prieš mano tėvo. Pažadėk, kad to nedarysi.
Jis dvejodamas linkteli. Švelniai jį pabučiuoju vėl lėtai uždedama galvą ant krūtinės ir užmerkdamas akis. Jaučiu, kaip Niko kvėpavimas ima lygėti. Prieš užmigdama dar spėju išgirst silpną šnabždesį:
- Myliu tave, Mia.

Kitą rytą pabudus Niko žodžiai iš praėjusios nakties vis dar aidi širdyje. Žinau, ką šiandien turiu padaryti. Bet negaliu leisti Niko žinoti apie mano planą, kitaip bandys sustabdyti.
Kaip tik tą sekundę Niko išeina iš vonios kambario apsivyniojęs klubus rankšluosčiu, šlapiais plaukais. Kad ir kaip gundančiai atrodo, dabar neturiu tam laiko.
- Jei taip žiūrėsi, gražuole, turėsiu grįžt pas tave į lovą. - nusišypso jis pastebėjas mano žvilgsnį.
- Galbūt vėliau? - sumirksiu. - Turiu sutvarkyti skubų reikalą. Gal vėliau, vakare? - priduriu.
Niko atrodo beveik įtartinas, bet nusiramina, kai pašokus iš lovos pakšteliu jam į lūpas.
- Tuomet vėliau. Nekantriai lauksiu.

Po valandos įvažiuoju į tėvų namų kiemą.  Tėvas grįžo iš verslo kelionės..
Atėjo laikas viską sutvarkyti.. kartą ir visiems laikams.
Nervingai trepsėdama paskambinu durų skambučiu. Po kelių sekundžių durys atsidaro.. ir mane pasitinka apsauginis. Ne mama. Žengiu vidun. Skubėdama į tėvo kabinetą priekyje susitrenkiu su Keite.
- Keite! Ką čia veiki?! Turėtum slėptis su Džo! - ištariu nustebus.
Jai nespėjus atsakyti, apkabinu apžiūrėdama, ar nėra mėlynių ant jos kūno.
- Man viskas gerai, Mia. Nesijaudink.  Tėvas ir Dantė manęs dar nematė.
Saugumo sumetimais dar kartą patikrinu, ar nėra mėlynių.
- Kada grįžai? - paklausiu.
- Prieš valandą. Džo liepė skambint, jei tėtis ar Dantė ką nors bandytų daryt. Esu saugi. Pažadu.
- Turėjai man paskambint.
- Žinau. Atleisk. Tiesiog ... man reikėjo kai kuo pasirūpinti.
Spusteliu jos ranką.
- Suprantu. Juk vis dėlto ketinu daryti tą patį. Kaip galėčiau ant tavęs pykti? 
- Klausyk. Jei su tėčiu nepavyktų ir viskas pasisuktu blogąją linkmę, paskambinsiu Džo. Parašyk man žinutę. Arba rėk.
- Susidraugavai su Džo?
Švelniai nusišypsodama Keitė tik gūžteli pečiais.
- Būsi čia? - paklausiu.
- Laukei šios akimirkos ilgiau nei aš. Galiu palaukti.
Paskutinį kartą pabučiuoju seserį į skruostą ir užlipu grėsmingais laiptais į tėvo kabinetą. Giliai įkvėpdama pastumiu sunkias duris.
- Girdėjau ištekėjai už Niko Toskano. - be užuolankų iškarto ištaria tėvas.
Jokių pasisveikinimų. Tiesiai prie reikalo.
- Jokio 'labas'?
- Lyg tau rūpėtų.
- Esi teisus. Man nerūpi.
- Nesu kvailys, Mia. Žinau, kad ištekėjai už to pavainikio tik tam, jog išvengtum vedybų su Toniu. Bet esi kvailė, jei manai, kad išsisuksi nepaisydama manęs.
- Manau, labai pervertini savo sugebėjimus.
Stoja tyla.. iki kol tėvas pasipiktinęs pašoka trenkdamas kumščiu į stalą. 
- Tikrai manai, kad tas niekšas gali tave apsaugoti?! - užriaumoja.
- Tas niekšas.. du kartus geresnis vyras, koks tu kada nors būsi.
Tėvas linksmai išsišiepia.
- Jis tavimi naudojasi. Pames tave, kai tik gaus, ko nori. O jei galvoji kitaip.. tuomet esi dar bevertiškesnė, nei maniau.
Apgaubia įniršis. Tėvo žodžiai stipresni, nei tikėjausi.
- Žinai, kokia tavo problema? Negali mylėti jokio kito žmogaus, išskyrus save. Niko myli mane. Pasitiki manimi. Jis padarytų viską, jog apsaugotų mane. Ir žinai ką? Taipat jį myliu.
Tėvas žiauriai nusišypso.
- Tai truks tik tol, kol vienas iš jūsų bus negyvas.
Baimė nuskęsta skrandyje. Prisiverčiu neišsigąsti tėvo grasinimų.
- Man nerūpi ką ketini daryti.
- Tai ne klausimas, ką ketinu daryti, bet tai, ką jau padariau. Tavo santuoką netrukus baigsis.
- Paliksiu šią šeimą visam laikui, jei kas nors nutiks Niko. Daugiau niekada manęs nebepamatysi.
- Puiku. Manai bijau grasinimų iš moters? Niekada nebūsi verta pagarbos. Niekada neatstosi sūnaus. Kaip kitaip turėčiau tau tai įrodyti? Galbūt dar kartą pakviesti Dante? O gal Dante ir Keite?
Sukyla pyktis. Prieš akis sumirksi siaubingasias dalykas, kurį jis kada nors padarė.
- Esi apgailėtinas. - atsakau.
- Atsiprašau?
- Girdėjai mane. Esi apgailėtinas. Silpnas ir kvailas, ir žinai ką? Niekada nebuvai mums tėvas. Pažiūrėk į mane. Pažvelk į Keite. Net Dante. Mums visiems būtų buvę geriau be tavęs. Pasaulis bus geresnė vieta, kai jame nebeliks tavęs.
- Kaip drįsti su manimi taip šnekėti?
- O, prašau. Turėjau tai pasakyti labai seniai. Turiu omenį, rimtai, TĖTI? Vertei mane tekėti už pabaisos, o paskui supykai, kai bandžiau išsigelbėti.
Dono akys susiaurėja. Ilgą, kankinančią akimirką bijau, jog gali mane nušauti.  Vietoj to jis įsiutęs atsisėda.
- Koks skirtumas. Esi neverta tokių pastangų, Mia.
Nors jo žodžiai turėjo įžeisti, palengvėjus nusišypsau. Viskas, ką jaučiu, yra laisvė.
- Pasigailėsi, jog stojai prieš mane. - priduria.
Suraukiu antakius. Apie ką po velnių jis kalba?
Papurtau galvą pasukdama link durų, pasiryžus pasiimti Keite, mama ir dingti iš čia, pradėti naują gyvenimą.
- Niekur tu neisi. Revai surakink ją. - ištaria tėvas šalia stovinčiam Revui.
Kraujas venose užšąla. Nespėjus pasiekti durų, Revas sugriebia mane.
- Ne! - suklykiu.
Kovoju, spardausi Revui stengiantis nutempti mane prie netoliese esančios kėdės. Tėvas, sėdintis prie stalo, linksmai viską stebi. Prieina, kai Revas prirakina mane prie kėdės. Žvilgteliu į jį.
- Važiuoju susitikti su tavo vyru. O tu.. pažiūrėkim, kaip dabar išsisuksi, Mia.
Tai pasakęs palieka mane savo šaltame, tamsiame kabinete. Prirakinta ir viena.