I skyrius

573 33 0
                                    

Buvo drėgna rudens diena. Eidami gatve žmonės įmindavo į balas, kurių buvo apstu, ir susinervinę nusikeikdavo ar ką piktai suniurnėdavo. Londone tokios dienos buvo dažnos. Jei nelyja, tai bus debesuota ir tu visiškai neįdegsi.

Aš irgi ėjau gatve. Ten kur mažiau balų.
Nemėgstu lietaus. Nemėgstu kai lietaus lašai krenta iš 2000 metrų aukščio tiesiai ant mano nosies. Arba kai šaltas lašas užkrenta už marškinių.
Praėjau saldumynų krautuvę ir pasukau už kampo. Dar už 50 metrų prasidėjo gimnazijos ribos

Gimnazija buvo didžiulė. Penki aukštai su rūsiu. Mūrinė, pilka, bet turi kažką tokio. Takelis iš plytelių, aplink auga medžiai. Kiemas gražiai sutvarkytas, vietomis pavasariais auga įvairios gėlės. Stadionas didelis, yra krepšinio aikštelė. Priejau mokyklos duris. Vos nesuklupau ant laipto ir čiupau už durų rankenos.

Vos tik pravėriau mokyklos duris ir žengiau į priekį, išgirdau šaižų šuksnį.
-Nevykelė!- sušuko kažkas.
Apsidairiau ir pamačiau kaip auksaplaukė mergina velkasi paltą ir pašaipiai žiūri į mane. Amber. Ji buvo apsupta kelių vaikinų ir pulku vištų, kitaip dar tariant, išpuikėlių merginų, kurios visiškai neturėjo savo nuomonės ir pakluso tik jos didenybei Amber. Ji buvo šviesiais auksiniais plaukais, pilkom akim ir siaura nosyte. Aukšta, plona, žodžiu, svajonių mergina. Dar kartą pašaipiai nusišypsojusi, mestelėjo savo auksines garbanas ir nužingsniavo tolyn su savo šutve.

Pajutau kaip kažkas mane pastūmė.
- Labas,- išgirdau Erlinos balsą.
Sutrikusi pažvelgiau jai į akis.
Graži rudaplaukė mergina, rudom akim ir skaisčiais skruostais. Visą mūsų draugystę, ar bent jau kiek ją pažinojau, visada norejau atrodyti kaip ji. Pvydėjau ūgio, ilgų, storų plaukų ir netgi blakstienų.

Kelias sekundes spoksojau ir žiūrėjau į ją.
- Kas yra? Tu šiandien kaip nesava,- nustebusi nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
- Viskas gerai,- sumurmėjau ir patraukėm prie kabineto.

Pirma pamoka - geografija. Nekenčiu šios pamokos. Ne vien kaip pamokos, bet labiau nekenčiu mokytojos. Panelė Trokinher. Visada rėkia, net ant klasės pirmūnų. Na, bet ji mūsų auklėtoja, tai turime iškęsti.

Kabinetas buvo ketvirtam aukšte.
Lipdama laiptais galvojau apie šiandien. Kažkokia keista diena.
- Žemė kviečia Meri!- sušuko Erlina,- Ar tu bent jau girdėjai ką aš sakiau?
- Am... Ne, o ką sakei?- suklusau aš.
- Aš klausiau ar atlikai matiekos namų darbus?- nervingai paklausė Erlina. Atsisukau į ją.
- Tai žinoma! O ar tu kada nors pradėsi daryti namų darbus?!- sušukau.
Staiga atsisukau ir pajutau kaip į kažką atsitrenkiu. Čiupau kažkam už rankos ir nusitempiau žemyn laiptais. Ačiū Dievui, kad tas kažkas spėjo įsitverti turėklų. Tada jis čiupo mane ir prisitraukė prie savęs. Išsigandusi šnopavau. Pajutau, kaip stiprios rankos laiko apglėbusios mane aplink juosmenį.
- Fuf... na tu ir neatsargi mergyt,- šelmiškai nusijuokė vaikinas.
- Atsiprašau, bet ir tu turėtum būti atsargesnis,- išsilaisvinau iš jo glėbio ir nė nedirstelėjus į jį nuėjau.
- Ok... na tu ir nevėkšla... bent jau šiandien,- nusišypsojo Erlina.

Niekada taip nebūdavo. Nesitrankydavau į žmones, nesiblaškydavau.

Jaučiu. Šiandien kažkas įvyks. Bet ne paprasčiausias pasišaipymas iš manęs, tikrai ne gero pažymio gavimas, kuriuos dažnai gaunu.

Kažkas kita.

IšlikusiojiWhere stories live. Discover now