IX

198 20 0
                                    

Pajutau grindinį po kojom ir žemės kvapą. Lėtai atsimerkiau. Buvau kažkokiam senam miestelį. Žmonės vaikščioję aplinkui dirstelėjo į mus ir lyg tai būtų niekur nieko nusukdavo akis į kitą objektą. Visi jie devėjo keistus, mėlynus drabužius, visų oda buvo pageltusi ir šiektiek raukšlėta. Turbūt dėl maisto trūkumo, nes jie ir patys buvo liesi.

- Kelintam mes amžiui,- paklausiau Klaino.
Jis tiesiog papurtė galvą ir ėmė žingsniuoti vienu keliu. Kuo daugiau judėjau tuo daugiau žvilgsnių krypo į mano rūbus.
- Pasistenk neišsiskirti ir paskubėk,- paragino vaikinas.
- Em... Jei nepastebėjai, kad aš kažkaip stebuklingai neatėjau pas tave visa mėlyna, tai gal laikas atkreipti dėmesį, nes aš dėviu tympes ir neperšlampamą striukę!- rėkiau bandydam jį pasivyti.

Staiga Klainas pravėrė vieno namo duris ir įėjo į jį.
Aš pasekiau jo pavyždžiu. Namelis į kurį įėjom buvo labai nedidelis. Lova, krosnis ir dar vienos durys į kitą kambarį. Lovoje gulėjo raudonplaukė mergina.

Prie lovos sedėjo moteris mėlynais drabužiais katadar kiti, jos oda taip pat buvo pageltusi, o pati buvo labai liesa. Mergina buvo panaši į Klainą savo veido bruožais, akys taip pat buvo ryškiai mėlynos ir gilios. Plaukai rudi, su keliom geltonom sruogelėm buvo surišti į netvarkingą kuoduką. Ji staigiai atsisuko ir puolė Klainui į glėbį.

-Tu čia,- murmėjo, lyg negalėdama patikėt.- tu čia.
- Viskas gerai, sis,- nuramino paglostydamas plaukus.
Mergina atsisėdo ant kedės. Klainas priėjo prie lovos.
- Rouz,- sušnibždėjo.
Mergina atsimerkė ir skaudžiai nusišypsojo. Lyg ir mėgino kažką pasakyt, bet tik keistai gargtelėjo ir vėl užsimerkė.
Man susdarė toks įspudis, kad jie vienas kitą pažįsta pernelyg gerai. Lyg tarp jų būtu kažkas daugiau.

Sukosėjau. Visi, regis dabar mane pamatė.
- Tiesa, sis, čia mano mergina Merlinda. Ji... Na... Ji ta išlikusioji.

Mergina aiktelėjo, o aš tik kilstelėjau antakį.
Staiga surimtėjusi nusišypsojo ir ištiesė ranką.
- Milita, Klaino sesuo,- prisistatė.
- Malonu,- linktelėjau.

- Klainai, gal galim pasikalbėti?- paklausė, o tada žvilgtelėjusi į mane, pridūrė,- akis į akį.
Vaikinas linktelėjo, ir tada dviese patraukė link kambario durų, ir įėjo į kitą kambarį.

Apsidairiau po kambarį. Ant krosnies stovėjo keli keisti puodai. Vieną, panašų į keptuvę, paėmusi į rankas pamojavau ore.
- Neblogas ginklas,- murmtelėjau.

Padėjau atgal. Netyčia užkliudžiau kitą puodą ir jis su garsiu triukšmu nukrito ant žemės.
- Viskas gerai!- šuktelėjusi padėjau atgal.
Tada, nežinau, ar mane koks velnias prie durų patempė ar vienas iš tų "ugninių", tačiau priėjau pasiklausyti prie durų.

- Tu žinai kaip tu neatsakingai pasielgei?!- girdėjau Militos balsą.
- Ji gali mus išgelbėti...- teisinosi Klainas.
- Ji mums atneš dideles bėdas! Tu ką, nematai kuo mes pavirtę? Visi tie žmonės gatvėse miršta iš bado. Išvis tu pažiūrėk į Rouz! Nežinau ar ji išgyvens!

- Kaip tu nesupranti...
- Tai tu nesupranti! Tu išvis labai savanaudiškai pasielgei pabėgdamas su mama! Tu žinai ką jie mums padarė? Iš tėčio ėmė siurbti jo jėgas, mane su Rouz uždarė šitoi koncentracinėje stovykloje. O tu pabėgęs pas žmones ir suradęs ją iškart įsimylėjai. Tu net apie Rouz nepagalvojai! Žinai, jie ją išprievartavo, žalojo ir naudojo kaip kokį eksperimentinį žaisliuką!

- Bet Merlinda gali mums padėti! Ji sustabdys visas kančias.
- Ne! Ir taip daug prisikentėjom! Tiesiog vesk ją pas Archainą ir mus paleis! Tada bus mažiau kančių! Be to, kaip ji mus apgins, kai dar nemoka burti.

Atsitraukiau. Nuverčiau vėl kažkokius puodus.
- Jis manim pasinaudojo...
Nuplėšiau mėlynas užuolaidas ir apsivyniojau kaip tuniką. Nereikia išsiskirti. Išėjau į lauką ir ėmiau bėgti, ten kur nosis veda. Ašaros ėmė ristis upeliais.
- Merlin!- išgirdau Klaino balsą.

Sveikučiai mai love xdd :***  soris, kad nekeliu dalių, nes nėr labai skaitančių, ir laiko nėr ;((( beto, labai išsisėmiau... Taigi, kaip visada norėčiau vote ir nuomonių :******** myliu jumis :**
Atsiprašau dėl klaidų :***

IšlikusiojiWhere stories live. Discover now