Išlikusioji

IV skyrius

Klainas ištempė mane iš valgyklos ir nuėjo į rūsį, laikydamas mane už riešo.
-Palaukit!- sušuko Erlina.
Klainas sustojo ir luktelėjo kol ji priėjo. Erlin laikė mano kuprinę ir kažko ieškojo.
- Ko ieškai?
- Tavo telefono. Gi reikia paskambint tėvams.

Klainas nuvedė mus į rūsio tuoletą. Čia niekada nebūna žmonių. Jis išsitraukė nosinių pakeli ir ėmė mane šluostyt.
- Aš ir pati galiu.
Bet jis nenustojo.
Pasiemiau servetėlę ir nustūmiau viena didžiulį kotletą sau nuo megztinio.

Pažvelgiau į Erlin. Ji buvo priglaudus mano telefoną sau prie ausies ir rodė pirštais "skambinu tavo tėvams". Dėkinga linktelėjau. Neveltui ji geriausia. Ji išėjo į koridorių ir paliko mudu vienus.

-Ačiū,- šyptelėjau Klainui.
-Nėr už ką.
-Kodėl tu man padėjai?

Jis nusustojo mane valyti, išmetė purviną servetėlę ir pasiėmes naują grįžo valyti vėl.
- Kodėl neatsakai?- sumurmėjau nepatenkinta.
Jis atsistojo ir suėmė mano veidą.
Aš išsigandau. Klainas šnopavo.
Jo veidas buvo už kelių centimetrų nuo manojo. Galėjau suskaičiuoti visas jo blakstienas. Pradėjau tankiau kvėpuoti.
- Kodėl?- sušnibždėjau.
- Tau gresia pavojus.

Ačiū. Tai turėjo būt romantiškiausia akimirka mano gyvenime, kai jis įsisiurbia man į lūpas ir pasako kad mane myli.

Bet vietoi to jis mane išgązdino. Man kilo daugybe klausimų.
Koks pavojus? Iš kur jis žino? Ar jis meluoja? Kada tas pavojus? Ir dar daugybe tokių klausimų.
Juk visą šį gyvenimą gyvenau tikrai nepavojingai. Palentologų šeimoje, buvau gera mokinė, kad ir kiek priešų turėjau, nei vienas nebuvo pavojingas. Net Amber.

- Na jau Amber tikrai negali būti mano pavojus. Ji gal ir nori atrodyti grėsminga, bet kilus pavojui ji būtu pirmas žmogus kuris evakuotusi greitai, garsiai ir uždarytu visus pastate, kad tik pati išgyventu.
Bandžiau išlikti rami, bet šnopavimas turbūt mane išdavė.

Klainas nusišypsojo ir apsimetė kad jam atsirišęs batas.
Į tuoletą įėjo Erlina.
- Tavo tėvai atvažiuos už 10 minučių.O dieve... tu tikrai atrodai baisiai,- nužvelgė mane, ir pasiemusi servetėlę ėmė mane šluostyti.

Gaila. Nepaklausiau Klaino visų savo klausimų.

Gerai kad gandai greit sklinda. Prieš trečią pamoką Amber garsiai čiauškėjo, gal net PER GARSIAI, kad "Klainas gyvena prie tos nevykelės Merlindos namų".
Girdėjau, kad prie mūsų atsikraustė nauji kaimynai. Bet nemaniau kad jis.

Nuskambėjo skambutis į pamoką. Atsisveikinau su Erlin ir ji nuskubėjo. Klainas pasiliko.
- Kodėl neini į pamoką?
- Aš turiu tave saugot.
- Kurgi ne. Aš ir pati galiu savim pasirūpint.
- Tu nesupranti koks pavojus!
- Koks dar pavojus gali būti? 16 metų gyvenau ramiai ir tyliai! Manęs iki 5 klasės mokykloi beveik niekas nepastebėdavo! Ir staiga į klasę ateini tu, ir sakai kad man gresia pavojus!-užsiplieskiau,- pasakyk kas tai per pavojus! Turbūt pays net nežinai!

Negaiu patikėt, kaip jį apšaukiau. Su žmonėm aš maloni. Net kai mane kas įsiutina aš tiesiog nueinu. Nežinau kas užėjo.

Klainas į mane žiūrėjo nesupratęs.
Jis pasiėmė kuprinę ir jau žadėjo eit.
- Atsiprašau!- sušukau pavymui.
- Nieko tokio. Pratęs,- nusišypsojo jis ir išėjo.

Negaliu patikėt. Pamilau vaikiną, nors sutikau jį šiandien pirmą kart. Su juo užmezgiau šiltus jausmus. Ir sugebėjau jį šiurkščiai atstumt jau antrą kartą.

Gal tai ir yra meilė?

Telefonas suvibravo kišenėje. Gavau žinutę nuo mamos. "Atvažiavau".

Išėjau į lauką. Atidariau sidabrinės "Audi" mašinos dureles.
- O varge... kur tu taip sugebėjai?- paklausė mama žvilgtelėjusi pro galinį veidrodėlį.
- Tu nenori žinoti,- sumurmėjau.
Atsirėmiau į stiklą ir dairiaus į medžius.

Šiandien buvo keista diena. Pamilau. Buvau pažeminta. Ir pirmą kart mano hipotezė nepasitvirtino.
Klainas ne mergišius.

Jis - kitoks.