Išlikusioji

XV

~*MERLINDOS POV*~

Mano akis apšvietė skaisti šviesa. Prisidengiau akis ranka. Po kiek laiko spiginimas dingo, ir aš galėjau apsidairyti.

Buvau neaiškioj aplinkoj. Labai priminė parką, apsodintą medžiais, o šalimais stovėjo suoliukai. Gale tako švietė ta paslaptinga šviesa. Mane labai ten traukė.

O dieve. Aš mirus.

Žengiau žingsnį.

- Tavo vietoi aš to nedaryčiau.
Krūptelėjau. Apsisukusi išvydau jauną vaikiną sėdintį ant suoliuko.

- Kas tu?- paklausiau.

Vaikinas atsistojo ir priėjo prie manęs.
- Aš, tai tu.

Kilstelėjau antakius nesuprasdama.
Vaikians nuaijuokė.
- Aš - tai tavo antra pusė. Aš - tai tavo kraujas,- jis ėjo vis arčiau manęs.- Aš - tai tavo brolis, kuris palydėjo mūsų tėvus į kitą pasaulį. Nuo tada mėgstu čia būti. Čia ateina mūsų tėvai. Bet kadangi, aš tavo vyresnėlis brolis, mus sieja kraujo rišys. Todėl, kai tau atėjo pavojus mirti, aš vėl buvau iškviestas čia. Tavęs sustabdyti.

Sukrizenau.
- Tu kažką skiedi. Aš neturiu brolio. Esu vienturtė ir mano tėvai gyvi. Beto, aš ir taip mirus.

Kaip tik tada pajutau ranką ant peties. Atsisukusi pastebėjau moterį su vyru.
Krūptelėjau nuo panašumo.
Moteris turėjo mano pečius, kūną, plaukus, lūpas, o vyras akis ir nosį.

- Sveika, brangute,- sušnibždėjo moteris šiltai nusišypsodama.
Nustėrau žiūrėdama į ją.