Išlikusioji

XIV

Naktį praleidau su Stenliu. Mes sedėjom ant kalvos, kalbėjom ir labai daug bučiavomės.

Maždaug po vidurnakčio, mes nuvažiavome pas jį į namus. Nenorėjau važiuoti namo. Klainas nebūtų palikęs manęs ramybėje.

Miegojome vienoje lovoje. Stenlis visąlaik glostė mano plaukus ir niūniavo kažkokią dainelę. Pasirodo, jis labai jautrus ir romantiškas.

Man tai patiko. Galbūt dėl to labai greit bus užmigau.

•••••••••

Ryte mane pažadino saulės spinduliai, kurie spigino į mano veidą.
Atsikėlusi pastebėjau, kad Stenlis vis dar miega.

Miegodamas jis atrodė labai mielai. Nesusivaldžiau ir pabučiavau jį. Vaikinas nusišypsojo ir atsimerkė.

Tai buvo tikrai romantiška akimirka, tačiau...

Kažkas suvibravo kišenėje.

- Argh,- suurzgiau. Ištraukiau telefoną. Dar viena žinutė nuo Klaino.

- Kas rašo,- paklausė atsikėlęs.

Gūžtelėjau pečiais.
- 7 skambučiai nuo mamos, 5 nuo tėčio, 9 žinutės nuo Erlin ir 8 skambučiai bei 15 žinučių nuo Klaino.

Pasitryniau akis.
- Dabar ką, reikės visiems atskambint,- nusižiovavau.

Stenlis nusijuokė ir prisitraukęs mane arčiau, pabučiavo. Vaikinas apglėbė mane per liemenį ir prisispaudė arčiau.

Apsivijau jį kojomis ir pakišau rankas po jo maike. Suvariau nagus į Stenlio nugarą. Vaikinas akimirką suinkštė, bet vėliau suurzgė ir įkando man į lūpą.

Išleidau atodusį. Tai buvo tikra aistra. Bet norėjau daugiau.

Leidau Stenliui pakišti rankas po mano maike. Perbraukiau rankomis per vaikino presą.

Mūsų bučiniai tapo vis aistringesni ir aršesni. Lyg kovotume. Vaikinas perėjo prie kaklo ir slinko vis žemiau ir žemiau. Jis jau pasiekė mano raktikaulius.

Tada prisiminiau, kad aš dar per jauna.
- Stok,- sušvokščiau.- Stok!

Atstūmiau Stenlį. Vaikinas atrodė sumišęs ir susigėdęs.
- Atleisk... Nesusitvardžiau,- atsiprašė ir vėl norėjo palinkti į priekį ir mane pabučiuoti.

- Nereikia,- papurčiau galvą.- Po to ir vėl nesusivaldysim.

Vaikinas linktėjo.

Vėl išgirdau vibravimą. Tik šį kart Stenlio kišenėje. Vaikinas dirstelėjo į mane, taip parodydamas, kad turi atsiliepti.

Vaikinas kalbėjo kelias minutes. Iš jo veido išraiškos supratau, kad reikalai prasti. Pagaliau padėjo ragelį ir stvėrė striukę.

- Kas?- paklausiau.

- Turim kuo greičiau iš čia dingti,- pametėjo man striukę.- Archainas atvyksta čia šiandien! Turbūt jis numano, kad tave jau radau!

Staiga man sukilo adrenalinas. Abudu movėm pro duris ir įsėdom į Lamborgini.

Jis išvažiavo į kelią ir nuspaudė gazą. Padangos sucypė.
- Turiu tave parvežti,- pranešė.- Jei jie tave aptiks, bus negerai ir man ir tau.

- Bet gi jie neatvyks šią minutę!- perrėkdama akumuliatoriaus garsą sušukau Stenliui.- Galėtum ir nelėkt šitaip!

- Kame esmė, kad jie gali bet kada atvykt! Jei nepasiskubinsim, su galva galėsim atsisveikint abu!