Rožytė

Pirmas žiedlapis

Jos rausvi plaukai plaikstėsi aplink ją, lyg aura, o žvilgsnis buvo nuleistas į žemę. Kiekviena mergina pavydžiai žvelgdavo į jos vėjo kedanamas sruogas, nors pastaroji giliai viduje troško juos nusirėžti, kad bent kartą jie neliptų prie vazelinu išteptų lūpų. Rausvaplaukė nė nesivargino nukreipti žvilgsnio nuo niūraus asfalto, kol tuo tarpu nuo jos akių nenuleido keletas asmenų, stovinčių merginų būrelyje. Vienas iš jų nepastebimai patraukė link nerūpestingai per pasaulį einančios merginos, bet vos jam priėjus bei nusišypsojus taip, kad net pilki debesys danguje prasisklaidė, rausvaplaukė žiūrėdama tiesiai į vaikino akis, ramiu balseliu tarstelėjo:
'Nenoriu būti dar vienas nereikšmingas prisimimimas iš tavo praeities, todėl geriau net neištark to penkių raidžių žodžio man, o nueik ir su savo suvaidintu žavesiu, pasikviesk kitas merginas, kurios nesugeba pasakyti ne arba pastovėti už save.'

Net neįsivaizduoju kas čia bus ar kaip viskas baigsis, bet vis tiek pateikiu savo neaiškios kilmės rašliavą:>