Septintas žiedlapis

96 21 0
                                    

Rausvaplaukė dėvėjo baltus marškinius bei tokios pačios spalvos, kaip jos plaukai sijoną, o nuo jos sklido cinamono su obuoliais kvapas, kurio vaikystėj ji negalėdavo pakęsti. Laikydama rankoje vandens buteliuką bei barbendama į jį, pagal melodiją sklindančią iš vieno restorano, atvertomis durimis. Netrukus iš jo besijuokdami išsinešdino nematytų paauglių būrys, tačiau tarp jų buvo vienas pažįstamas veidas,  kurio šypsena dar labiau paplatėjo, išvydus rausvus plaukus, kurie išsiskirdavo iš minios. Tuo tarpu jų savininkė stipriau suspaudė savo butelį vandens, tikėdamasi, kad bent šią dieną galėsi išvengti kandžių žodžių sakymo, bet jos norus paneigė, jau beveik įpročiu tapęs, vaikino priėjimas. Pernelyg negalvodama, kokius žodžius teks jam išrėžti šią dieną, mergina ėjo toliau, žinodama, kad anksčiau ar vėliau, tamsiaplaukis prieis ir lauks dėmesio, tačiau tai neįvyko. Vaikinas atsistojo priešais rausvaplaukę, neleisdamas jai eiti toliau, bet po kelių akimirkų jo veide atsirado plati šypsena ir jis greitu žingsniu bei kažką sakydamas, nuėjo. Akies krašteliu rausvaplaukė išvydo mergina jo glėbyje ir kažkas viduje sukirbėjo, bet prisiminus, koks paviršutiniškas šitas vaikinas yra, ji žingsniavo toliau, karts nuo kartu atsigerdama jau sušilusio vandens.

RožytėWhere stories live. Discover now