Rožytė

Septynioliktas žiedlapis

Rausvaplaukės kojas dengė gėlėtos, laisvesnės, nei džinsai, kelnės, o palaidinė buvo juoda, kaip ir merginos kuprinė, sauganti jos daiktus. Šią dieną buvo toks oras, kokį rausvaplaukė labiausiai mėgo. Saulė apšvietė visą gatvelę, bet tuo pačiu šiltas vėjas plaikstė jos plaukus, todėl nebuvo siaubingai karšta, kas buvo vienas iš nemėgstamiausių merginos dalykų. Nepaisant puikaus oro, rausvaplaukės nuotaika nebuvo tokia. Neišvydus vaikino, jos norai suteikti jam šansą, sumažėjo. Mergina gan ištikimai tikėjo likimu ir po vakarykščio tamsiaplaukio nepasirodymo, rausvaplaukei kilo mintis, kad galbūt nelemta, nes iki vakar jinai matė jį kiekvieną mielą dieną. Artėdama link įprastos paauglių grupės vietos, pastarųjų ten nesimatė, todėl rausvaplaukė pajuto menkutį nerimą. Nuleidusi akis iš nusivylimo, mergina pastebėjo, jog jos vieno bato rašteliai atsirišę, todėl nieko nelaukus, pritūpė, nenorėdama pajausti gėdos, kai nukris prieš visų, kas tikrai galėjo nutikti. Atsistojus bei pakėlus galvą, pamatė vaikino paauglių grupelę. Visi buvo apsirengę juodai, kelių vaikinų galvos nuleistos, merginos spaudė prie veido servetėles, o jų ašaros nesustojo bėgti, palikdamos raudonį.
Tamsiaplaukio tarp jų nebuvo.