Rožytė

Aštuntas žiedlapis

Šią saulėtą dieną, rausvaplaukė visiškai nesimėgavo saulės bučiniais, o jos neįprastai skubus žingsnis bei rankos pilnos baltų popieriaus lapų, kurie buvo pilnai parašyti, lengvai leido susidaryti nuomonę, kad dabar ne pats tinkamiausias metas sustabdyti ją pokalbiui. Jos juodi aukštakulniai kaukšėjo į asfaltą, o aptemtos kelnės bei levandinės spalvos marškiniai, atkreipdavo vos ne kiekvieno dėmesį, bet merginai tai rūpėjo šiuo momentu mažiausiai. Jeigu jinai bent minutę sustos, visas dviejų metų darbas nueis šuniui ant uodegos, o rausvaplaukė dar labiau pasiners į knygų skaitymą bei užsivers nuo pasaulio kuo storesnėmis sienomis, todėl jeigu dabar kažkoks vaikinas ją banaliai apipiltų kavą, jai būtų nusispjaut. Tačiau tamsiaplaukiui tai vis tiek nesutrukdė, eiti artyn link merginos ir visiškai nesijaudinti dėl to, kad net pats to nesuprasdamas, gali jai viską sugadinti, bet pastaroji nė sekundei nesustodama lėkė toliau, todėl vaikinas, kad galėtų pakalbinti rausvaplaukę, privalėjo ją pasivyti, bet ir tai nesuveikė. Mergina, nepaisant oro trūkumo bei vandens troškimo, greitai sumalė kelis sakinius:

'Nepaisant tavo pastangų ištarti bent vieną žodį man, tu man niekada nebūsi svarbesnis, už tai, ką aš darau tuo momentu, net jeigu ramiai einu gatve. Todėl, net neprašau, o liepiu palikti mane ramybėj ir eiti pas savo merginą, kuriai vakar puolei į glėbį, nors po savaitės, jeigu tiek pratempsit, tu ją paliksi, pasitelkdamas savo pasenusius argumentus.'