Rožytė

Šešioliktas žiedlapis

Rausvaplaukės balta suknelė buvo iki liemens prigludusi prie jos kūno, o šviesus nėriniuotas sijonas plaikstėsi tarp vėjo gūsių. Mergina vis dar negalėjo atsigauti po vakarykščio susitikimo, kuris pavyko nuostabiai, todėl viena žinomiausių miestelio leidyklų ėmėsi rausvaplaukės knygos. Dėl šio suteikto šanso, mergina nusprendė pastarąjį dovanoti įkyriam tamsiaplaukiui, kuriam ji net tikriausiai nerūpi, bet geros jos nuotaikos, tvyrančios ore, niekas nesugadins. Nusprendusi save palepinti dėl pasiekto tikslo, kuriam jos tėtis ne itin pritarė, rausvaplaukė užėjo į tą pačią jaukią kavinę, betraukdama iš mažos suknelės kišenės kelias monetas. Pažvelgusi į populiariųjų gėrimų bei užkandžių pasiūlymus, gražiai parašytus ant juodos lentos, papuoštos lauko gėlėmis, kurios aiškiai buvo netikros. Pasakiusi savo prašymą, rausvaplaukė atsisėdo ant vienos iš aukštų kėdžių prie baro, nusisuko į kavinės duris, prie kurių stovėjo tamsiaplaukio draugų grupelė. Tačiau, šiandien ji atrodė kitaip. Vaikino ten nebuvo.