Rožytė

Šeštas žiedlapis

Rausvaplaukės kūną buvo apgaubusi juoda suknelė, o rankose, vietoj knygos, ji tvirtai laikė permatomą skėtį, kuris buvo padengtas mažais lietaus lašeliais, kas gana stebina, palyginus su praeitų dienų orais. Įprastoje vietoje paauglių grupelės nebuvo, tik vienas vaikinas stovėjo su gobtuvu ant galvos, nepaisant to, jog jis jam menkai padėjo. Nekreipdama dėmesio į vis stiprėjantį lietų bei organizmą prašantį šiltos kakavos su grietinėle, mergina neskubino žingsnio, o kaip tik mėgavosi ore tvyrančia gaiva, karts nuo karto apeidama asfalto duobėse susidariusias balas. Tuo tarpu, paslaptingasis nusitraukė nuo galvos gobtuvą, leisdamas rausvaplaukei jį atpažinti bei kuo greičiau nusukti žvilgsnį nuo artėjančio asmens. Pastarasis, kuriam jau buvo atsibodę rausvaplaukės išsisukinėjimai, staigiai sugriebė ją už dilbio, neleisdamas eiti toliau. Mergina, nepaveikta vaikino artumo, greitai sumalė žodžius, po kurių eilinį kartą paliko jį vieną, net nesulaukus atsakymo:

'Jei manai, kad viską gali pasiekti savo raumenimis ar šypsena ar įprastomis frazėmis, klysti, bent jau jeigu kalbėtume apie mane. Todėl kodėl gi tau nepalikus manęs vienos ir palįsti po tos tamsiaplaukės skėčiu, kuri negalėjo dar labiau atkišti savo neegzistuojančių apvalumų.'