Rožytė

Dešimtas žiedlapis

Rausvaplaukės veidas akimirksniu susiraukė, vos jai išėjus iš parduotuvės, laikant rankose jau atplėštą kriaušių šerbeto ledų pakuotę, išvydus apsiniaukusį dangų bei daugybę smulkų lašelių krentančių iš jo. Kad ir kaip, mergina mėga sėdėti prie lango ir stebėti lietų, šiuo metu ji troško saulės, kuri prieš keletą minučių džiugino einančius žmones arba erzino savo ryškumu. Užspaudsi atsilupusius ledų pakuotės kraštus, rausvaplaukė nulipo laipteliais žemyn ir tuomet vėsūs lašeliai atakavo jos veidą, kuris nebuvo išdažytas makiažu, todėl mergina negalėjo skųstis nebėgusiu blakstienų tušu, kaip aplinkinės merginos. Nuleidusi galvą žemyn, kad į akių nedirgintų vanduo ir būtų galima kažką įžiūrėti, rausvaplaukė apeidavo balas bei skubiu žingsniu žygiavo namų link. Pusiaukelėje, virš jos galvos atsirado priedanga sauganti nuo nesustojančio lietaus ir, kad ir kaip malonu buvo atsikvėpti, mergina staigiai pakėlė galvą ir nenustebo išvydusi įkyrųjį tamsiaplaukį, kurį vis atstumdavo. Ši diena buvo kažkuo stebuklinga, nes rausvaplaukė neištarė nė žodžio ją namo lydinčiam princui su rudu skėčiu.

atsiprašau, kad keletą dieną nieko nekėliau! tačiau, dabar prasidėjo vasarą, tai manau mane suprasit:)x