netyčia palikau savo širdį tavo miegamajame (npsštm 1) [✔️]

44.

- Tyliai, klausyk, - sumurmu.

Jutau kaip mano širdis pradeda baladotis vis stipriau, spaudimas pilve kilo. Aš taip ir maniau, kad taip bus, taip ir žinojau.

- Tu tikra kad ten jie? - sušnabžda ji po minutėlės.

- Žinoma, kad jie, kas gi dar! - suurzgiu piktai atitraukdama palapinę ir išlendu lauk.

- Kelsey, nieko nežudyk! - Sahar puola man iš paskos.

- Kas per šūdas, Dysn?! - surėkiu aštriais judesiais atitraukdama palapinę. - Jei pasakiau, kad pasitikiu tavimi, nereiškia, kad gali dulkint tą kalę!

Stojo tyla, ir Erika lėtai atsisuka į mane. Ji atsitiesia, nulipa nuo figūros ir pajuntu kaip man pradeda tirpti galūnės.

- Jaxon? - sumikčioju. - Gerai, - užsimerkiu ir giliai įkvėpiu.

- Jaxon?! - surėkia Sahar ir taip pat įkiša galvą į palapinę.

- Gerai, gana, spektaklis baigės, - irzliai taria Erika.

- Sveikos, - linkteli Jaxon.

- Šūdas, man dar labiau dreba rankos, - sumurmu ir užkišu vieną plaukų sruogą sau už ausies. - Kur Dysn?

- Jaxon palapinėj, jau galit eit, - suurzgia Erika išstumdama mus abi su Sahar.

Priglaudžiu ranką sau prie kaktos ir atsidustu.

- Koks palengvėjimas, - nervingai nusijuokiu.

- Aš einu miegot, - nusižiovauja Sahar. - O tuuu?

- Po tokio infarkto einu pas jį, - pakratau galvą ir timpteliu savo naktinių kraštus žemyn.

Drabužis vos dengė man šlaunis ir man tikrai nebuvo dabar šalta.

- Aš tik tave perspėju kad esi nesveikai perbalus ir visa drebi, - mirkteli Sahar prieš galutinai dingdama.

Nieko nelaukdama įsmunku į palapinę kurioje turėjo būti Dysn.

Aiškiai jį prikėliau per garsiai įkrisdama. Kodėl amžinai turiu būti tokia nerangi?

- Kelsey? Viskas gerai? - susiraukia jis. - Tu visa drebi. Ateik čia, - jis išskėčia rankas, ir aš įlendu pas jį į miegmaišį.

- Atsikėliau naktį, išgirdau Erika, išsigandau kad tu su ja, pasirodo ten buvo Jaxon... Tu neįsivaizduoji kaip buvau įskaudinta ir koks man dabar palengvėjimas, - sumurmu prisispausdama prie jo kiek įstengiau.

Nieko nebuvo geriau nei jausti jo odą ant manosios, arba apkabinus jį girdėti kaip dunksi jo širdis.

- Mažute, - nusijuokia jis tvirtai mane suspausdamas. - Gyvenime tavęs neišdavinėčiau.

- Mažute? - prunkšteliu. - Baik, tai per daug šiurpu.

- Taip! - užverčia jis akis. - Man tas kreipinys toks nesveikas, bet galvojau, kad tai tave nuramins.

- Mane ramina ir tada, kai vadini mane Kelsey, - nusijuokiu. - Prisiminiau, kad noriu miego. Ir kad palikau Sahar su jos kalniečių baimę.

- Ji nusibrėžusi tą savo apsauginį ratą, jokie kalniečiai jos nepuls, - prunkšteli Dysn.

•••

- Madison, tu dažniau turėtum pasikviesti draugių, - pareiškia Jaxon, kai važiavom namo.

- Nebereikia, - suzyzia Sahar. - Man naktį nuotykių pakako. Kelsey, kaip ten vakar baigės?

- Ramiai, - pavarto akis Dysn ir aš prunkšteliu.

- O vau, anksčiau vos likę vieni iš kart meile užsiimdavo, dabar miega karoče, - nusižvengia Jaxon.

- Labai juokinga, - pavartau akis.

- Aš nesuprantu, kada baigsit kabinėtis, - burbteli Dysn suspausdamas mano kelį.

- Atleisk, Kyle, tai tavo pirma normali mergina, neišeina nesikabinėt, - nusišypso Madison.

- Madison, tu mielesnė kai nekalbi, - atkerta Dysn.

Kaip paprasta su visais susipykt per sekundę, ah.