"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTA

*150*

Kayla pov.

Galiausiai Luke baigė kalbėt ten tuo telefonu ir susitarė dėl fotosesijos bei buvo visas išsišiepęs. Būčiau žinojus, kad jis gali perkelt šitą dalyką, tikrai būčiau nesutikus nė už ką, o dabar sutikau. Kaušė. Paskui pradėjo skambint kažkokiai grimerei dėl to, kad reiks mane pakeist. Tegu tik pabando pakeist baisiai arba išvis nepakeist... Sėdėjau užsišikus ir nepratariau nė žodžio. Pykstu rimtai.

- Susitariau su viskuo. Ketvirtadienį lygiai 12 jau ten turim būt. – pranešė, kai sėdėjo vėl ant sofos ir baiginėjo valgyt mano gamintą maistą. – Ko tokia pikta? – pažvelgė į mane trumpam. – Gi išgelbėjai mane, tad pervesiu pinigų į sąskaitą. Galėsi varyt paišlaidaut. – pranešė, o aš pavarčiau akis, nes šiuo metu man tikrai ne iki to. – Kayla, gi nepyksi ant manęs visą gyvenimą?

- Gal.

- Bent tie pasakei, o šiaip skaniai čia pagaminai. Šaunuolė. – pagyrė, o aš nusivaipiau. – Sunki savaitė mūsų laukia. Ryt važiuojam į Oxford'ą, trečiadienį mums pasiruošimas fotosesijai ir viską susižiūrėt važiuosim, o ketvirtadienį fotkinsimės normaliai, o vėliau aš į šventę išvarau su grupe. – viską čia aiškino brolis, o aš prisimerkusi pažiūrėjau į jį, nes pirmąkart girdžiu, kad mes į Oxford'ą važiuosim ir net RYT.

- Pala... Mes į Oxford'ą važiuojam ryt? – sutrikusi paklausiau visiškai.

- O ką aš tau nesakiau? – susiraukė jis, pažiūrėdamas į mane, o po to įsidėdamas dar vieną kąsnį į burną.

- Luke, tu tikras kaušas ir viską man pasakai paskutinę sekundę.

- Tai jo, mes ryt važiuojam. – patikino.

- Aš rimtai pradedu hate'int tave dėl tokių dalykų. – atsistojau nuo sofos.

- Tu kur? – paklausė, kai jau buvau beveik išėjusi iš šios svetainės.

- Einu skambint Louis, kad ryt išvažiuoju. Galbūt jis kartu norės važiuot su manim..? Bent galiu jam pasiūlyt kartu važiuot? Ir taip fotkintis sutikau, tad neklausysiu, jei pasakysi, kad negaliu jo pasiimt.

- Aš nieko neturiu prieš! – išgirdau, bet apsisukau ir sugrįžau atgal į svetainę.

- Luke, tik nesakyk jam nieko dėl fotosesijos, gerai? Nenoriu, kad jis žinotų, jog vėl veliuosi į tuos reikalus, o mūsų santykiai dabar geri, tad nereik nieko gadint. – paaiškinau savo mintis, žiūrėdama į Hemmings, kuris spoksojo į TV.

- Tai niekas neturės žinot, kad ten tu, tad nieko jam tikrai nesakysiu.

- Gerai. – sumurmėjau ir apsisukusi ėjau savo kambario link.

~ ~ ~ Next day ~ ~ ~

- Tu neįsivaizduoju, kaip aš džiaugiuosi, kad tu važiuoji kartu. – kalbėjau apsikabinusi Louis, kai jis buvo prie mano namų, o mes laukėm, kol Luke išsikuis ir pagaliau galėsim važiuot į Oxford'ą.

- Manau, vakar atsižiūrėjau brolį ir seses pakankinai, tad šiandien nusipelniau išeiginėms. – nusijuokė jis, o galiausiai Hemmings išėjo iš namo.

- Sveikas, Louis. – leptelėjo brolis.

- Sveikas. – pasisveikino su juo Tomlinson, o Luke įjungė signalizaciją visam name.

Po sekundės, kai mano brolis užrakino duris, sustojo prie mūsų namų juoda mašina, tad aš supratau, jog Luke iškvietė vairuotoją. O aš kažkodėl taip ir galvojau, kad mes tikrai ne patys čia važiuosim, o mus kažkas nuveš, tad Liuciferis tuo ir pasirūpino.

Sulipom į mašiną. Aš sėdėjau gale su Louis, o Hemmings prieky prie vairuotojo ir junginėjo radijo stotis, nes jam vis neįtiko, kas grojo mašinoj. Kadangi nuo London'o iki Oxford'o nėra labai jau ilgas kelio gabaliukas, tad nuvažiavom ten per maždaug 1,5 valandos.

Paprašiau, kad mus išleistų, tad aš su Louis išlipom iš šios mašinos, o aš su Luke susitariau, kad jam vėliau paskambinsiu arba, kad jis man paskambintų, kai jau norės važiuot namo. Mudu su Louis tiesiog vaikščiojom Oxford'o gatvėm, o aš prisiminiau daug dalykų iš paauglystės, kai dar čia gyvenau ir turėjau savo tėvus.

Mudu visiškai lėtai eidami, nesistengėm nueit kažin kur, bet priėjom namo senąjį namą, kuriame aš gyvenau su savo mama, Luke ir jo tėvu. Na, kai mano brolis dar buvo normalus žmogus, o ne didžiulė garsenybė žinoma visam pasauly.

Dabar šis namas priklauso kitiems žmonėms, nes mes jį pardavėm prieš 2,5 metų, kai vos mirė seneliai. Nenorėjau, kad kažkur būtų vieta, primenanti tiek daug skausmo. Aš stovėjau ir spoksojau į tą namą, net nemirksėdama, tad Louis mane stipriai apsikabino iš nugaros, kai aš nieko jam nesakiau, o tik ant mano skruosto nutekėjo ašara.

Manau, jis suprato mane, nors aš nepratariau nė žodžio. Jis gi žino mano visą gyvenimo istoriją ir, kad gyvenau kažkur čia. Tiksliau šitam name, priešais kurį dabar stoviu. Pamenu, kaip čia vaikščiodavau, kaip kalbėdavau su mama apie berniukus ir, kaip nejauku būdavo apie tai šnekėt su mama. Pragyvenau čia apie 12 metų, tad prisiminimų su šia vieta turiu su kaupu.

- Kayla, tai praeitis. – sušnabždėjo man Louis, tad aš, pasisukusi į jį, stipriai jį apsikabinau.

- Einam, kai kur. – pasakiau ir nusivaliau tą savo ašarą, kuri vis dar buvo ant mano skruosto.

- Kur tik nori. – šyptelėjo man vaikinas, tad aš, atsitraukusi nuo jo, iškart sukabinau mūsų rankų pirštus ir mes pradėjom eit taku.

Šis takas vedė tolyn nuo mano buvusių namų, tad man buvo šiek tiek geriau, nes mažiau prisiminimų, mažiau ašarų. Aš labai džiaugiuosi, kad Tomlinson sutiko su manim čia atvažiuot, nes man jis padeda visa tai ištverti. Galėjo Luke ir vienas važiuot čia tvarkyt tų reikalų.

Mes tuo pačiu takeliu, kuriuo aš vaikščiodavau seniau, nutipenom iki krautuvės, kuri čia buvo. Įėjau vidun į nedidelę parduotuvėlę ir iškart pardavėjo paklausiau, ar turi gėlių, tad jis man parodė visas turimas gėles, iš kurių aš išsirinkau keletą rožių, bei sumokau už jas.

Paėmusi gėles, išėjau iš šios parduotuvėlės ir tiksliai žinojau, kur eisiu. Į kapines. Ten, kur ilsisi mano brangieji tėveliai. Pasiilgstu jų. Rudaplaukis man nieko nesakė, tik ėjo greta manęs. Mano skausmo nežino niekas.

- Kur mes einam? – pasitikslino Louis, o mano kojos jau mintinai žinojo, kaip iki ten nueiti, net užsimerkus ar aklinoj tamsoj.

- Aš noriu padėt gėlių ant kapų savo mamos ir tėčio. – su menka šypsena pasakiau, pažiūrėjusi į vaikiną. – Nes ir taip retai čia būnu, tad, manau, pasinaudosiu šia proga.

- Mažute, tik neverk. – apsikabino mane per pečius mėlynakis, kol mes tipenom iki ten ir toliau, sau lėtai neskubėdami.

Po keliasdešimt minučių mes jau buvom kapinėse, o aš suradau savo tėvų antkapį. Perskaičiau savo mamos ir Luke tėčio vardus bei pavardes, žinoma, ir kitus žodžius, kurie čia buvo išgraviruoti. Priėjau arčiau ir padėjau gėlyčių tiek ant mamos, tiek ant tėčio antkapių.

Stovėjau, žiūrėjau tik į vieną tašką, o Louis mane buvo tvirtai apsikabinęs. Aš nepradėjau verkt, kaip 5-metė dėl to, nes jau buvau susitaikiusi su šia mintim, kad tai jau įvyko, ir aš nieko nepakeisiu dabar. Žinau, kad tėvai tikrai nenorėtų, jog liūdėčiau ir liečiau dėl jų ašaras, nes jie kaip tik nori, jog aš ir Luke būtume laimingi, kokie buvo jie.

Mes prabuvome ten apie pusvalandį, o po to Luke paskambino ir pranešė, kad laukia jau mūsų, tad mes ėjom atgal, iki vietos, kur susitarėm susitikt. Po kokių 25 minučių sėdėjom mašinoj ir važiavom atgal į London'ą į miesto sūkurį, tad aš tik spoksojau pro langą, o Louis nenustojo glostyti mano plaštakos.

- Ko tu tokia liūdna? – paklausė Hemmings, atsisukęs į mane.

- Buvau kapinėse. – pranešiau.

- Oj, Kayla... – pradėjo broliukas.

- Nereikia, viskas gerai. Aš tik nunešiau su Louis ten gėlių, tad dabar jaučiuosi geriau.

- Ar tikrai? – susirūpino Liuciferis.

- Yeah, gi su manim Louis. – prisiglaudžiau prie savo vaikino krūtines ir tiesiog klausiau jo ramių širdies dūžių, kol važiavom namo.

Na, ką... Pusę istorijos jau perskaitėt, liko dar pusė! ;)