"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTA

*189*

Kayla pov.

Mes pradėjom bučiuotis, vis dar gulėdami ant tos pačios sofos ir ale žiūrėdami tą laidą, kurią buvom įsijungę, nors jau mane buvo Louis spėjęs ir išrengt, tad buvau likusi vienais apatiniais prieš jį. Nurengiau jo maikutę, kai jis buvo įnikęs į mano kaklo bučiavimą ir manęs 'pažymėjimą', tad man paliko meilės žymę, nes pajaučiau, kai jis ją padarė.

Tomlinson rankos nuo mano liemens dingo, bet atsirado ties žemesne mano vieta ir būtinai turėjo atsirasti dar ir po apatiniais. Jis kitaip negali žiūriu. Tad aš nenorėdama atsilikti nuo jo, tempiau žemyn jo treningines 'Adidas' kelnes kartu iškart su apatiniais žemyn taip pat. Kai vaikinas baigė žaist su mano kaklo bučiavimu, pabučiavo mano lūpas, tad aš šyptelėjau per bučinį.

Rudaplaukio liežuvis vaikėsi manąjį ir niekaip neįstengiau pabėgti nuo jo, tad jis nuolat mano liežuvį sugaudavo, o aš tik dūsaudavau dramatiškai dėl to, kas priversdavo jį juoktis iš manęs. Louis atsegė mano liemenėlę, o po to, nutempęs ją nuo manęs, numetė, kuo toliau nuo mūsų.

Galės eit jis rinkt viską po to, nes pats čia ir padaro betvarkę su tais drabužių mėtymais. Gi galėtų padėt, kur nors šalia, o ne šveist į kitą svetainės galą. Žinau, kad taip atrodo dramatiškiau ir ale labiau aistringa, bet man vien užtenka bučinio su šiuo vaikinu ir aš jau viduje kupina aistros ir kitų dalykų.

- Mes dabar darysim meilę. – pažiūrėdamas į mane su dirty smile'u, leptelėjo, kas atrodė tikrai labai pošlai ir nešė į pačius intymiausius dalykus, kurie tik galėtų būt čia.

- Tai nuskambėjo keistai. – pripažinau ir jaučiau, kaip mano kojomis nutempia kelnaites vaikinas, bet gavau dar vieną bučinį į lūpas.

Vis dar bebučiuodamas mane Louis, sugebėjo į mane įslysti, o tuomet man daėjo į galvą jo frazės „darysim meilę" reiškė. Jis turėjo omeny mylėjimąsi be sargio ir mano bandymą pastot nuo jo. Neturiu nieko prieš tai dabar, kai esu perkračiusi viską galvoje apie vaikus. Aš jų noriu su šiuo vaikinu.

Tomlinson įėjo į mane gyliau, tad aš net sucypiau tuo metu, bet, kai įpratau prie tokio gan greito judėjimo manyje, man buvo žiauriai gera, o mintys ir protas manęs nebeklausė, tad aš pilnai atsidaviau jam. Mano nugara išsirietė dėl tokio gero sekso ant sofkutės, nors čia vietos visiškai nebuvo daug.

Rudaplaukis manęs vos neišvertė iš lovos, kai norėjo mane paversti šonu, bet jis stipriai sugriebė mano liemenį, prisitraukdamas mane visiškai arti savęs. Louis manęs daugiau nebekankino ir suteikė man mano orgazmą bei, žinoma, pats pasitenkino, o ypač, kai baigė manyje, o aš tai jaučiau savyje.

- Myliu tave. – per savo apsunkusį kvėpavimą, išlemenau, prisiglausdama labiau prie vaikino krūtinės, kai mes vis dar buvom ant tos sofos.

~ ~ ~ Kitą dieną ~ ~ ~

Kadangi mano vaikinas dabar laaabai dažnai būna pas mane, tad aš nusprendžiau pagamint šiokius tokius šventiškus pietus, nors jau buvo po 3:40 PM, bet man dar pietūs. Tad šiandien jau nuo ryto buvau užskuitusi virtuvėj, nes pagaminau ir pietus, ir desertą, nes norėjau palepint savo mažiuką.

Pradėjau dengt stalą, nes man Tomlinson vakar sakė, jog bus apie 4 PM. Tad, manau, kol viską sunešiu, suruošiu iki galo, bus kaip tik laiku. Susiradau vyno butelį ir ilgiausiai žiūrėjau ar jis tiks prie mano paruošto maisto, bet man žiauriai pasisekė, kad tiks, tad nunešiau jį ant stalo.

Pastačiau dvi taures, atnešiau žvakių, kurias uždegiau, o jos kūrė žiauriai jaukią atmosferą visur aplink bei gražiai apšvietė, čia stalą virtuvėj, nors dar buvau įjungusi šviesą. Persirengiau į švarius drabužius, nes pasirodo begamindama sugebėjau juos išsipurvinti ir ištept, tad prie stalo tikrai nesėsiu, kaip murzė.

Sėdėjau virtuvėj prie to stalo, naršydama po telefoną, nes laukiau, kol Tomlinson grįš, o tuomet mudu kartu valgysim, o paskui kažką veiksim drauge, o galbūt tiesiog žiūrėsim teliką. Vos tvardžiausi, kad neprilysčiau prie maisto ir neprisiėsčiau, kaip kiaulė, nes viskas idealiai kvepėjo.

~ ~ ~ ~ ~ ~

Žvakės jau baigė sudegt, kad net užgeso, o aš tik tada pastebėjau savo telefone, kad jau buvo po 6PM. Kur mano Louisss? Maistas buvo atvėsęs ir taip nebekvepėjo, kaip prieš tai, kai buvau tik jį pagaminusi, o lauke buvo velniškai tamsu, nes sutemo. Nesupratau nieko.

Nebeturėjau apetito valgyt, kuris buvo sukilęs prieš tai, tad išėjau iš tos virtuvės į svetainę, kur įsijungiau teliką ir įsirangiau į pleduką, nes man pasidarė vėsu kažkaip. Nuotaiką šiek tiek gerino degančios lemputės ant eglutės, kurios mirksėjo, o tai atrodė labai gražiai.

Mano galvoje kirbėjo įvairios mintys, kur dingo Louis, galbūt jį užlaikė universitete ir panašiai. Tuomet man daėjo į galvą, kad galiu jam paskambint, tad iškart rinkau jo numerį, tačiau, kai pridėjau ragelį prie ausies, nebuvo signalo. Nu, čia dabar? Tai kur jis yra, kad nėra signalo ten?

Atsidusau, kai padėjau ragelį, o tuomet sumaigiau žinutę „Kur tu? Pasigedau..." ir ją išsiunčiau. Kai jau buvau beužsnūstanti, nes šitas filmas, kurį žiūrėjau tikrai buvo neįdomus ir labai migdė, bet garsiausiai suskambėjo mano telefonas. Louisss! Tikiuos, kad jis skambina. Griebiau telefoną, bet, kai pamačiau nepažįstama numerį, sutrikau, bet pakėliau iškart.

Nežinomas nr.: - Laba diena, ar jūs esate Kayla Blake? – paklausė manęs kažkokia moteriškė iškart, net neleisdama man įsiterpti kelioms sekundėms.

Kayla: - Taip, aš. – patikinau ją atsakydama.

Nežinomas nr.: - Aš labai apgailestauju, bet mes jums turime blogų žinių... – pradėjo sakyt ir po šių jos žodžių manyje užplūdo didžiulė panika. Aš pradėjau drebėt, o širdis krūtinėj daužėsi it pašėlusi, tad atrodė, jei galėtų, iššoktų. – Jūsų vaikinas papuolė į auto avariją. Jis gyvas, tačiau be sąmonės centrinėj ligoninėj, o jūs jam paskutinė tiek rašėt, tiek skambinot, tad iškart skambinau jums.

Kayla: - O dieve... Aš atvažiuoju. – iškart ištariau ir numečiau tą ragelį.

Mano visi miegai dingo ir aš jau buvau žvali, tad iškart apsiaviau batus ir rengiausi savo striukę. Net neužsisegiau jos, o išlėkiau pusiau plika. Mane Louis nudėtų, jei pamatytų, kad šitaip išėjau, bet dar ne iki to. Spėjau pagriebt tik savo telefoną ir mašinos raktelius.

Aš nieko daugiau nežinau apie jį ar jo būklę, o tai mane žudė viduje. Rakinau namų duris su ašarom akyse, įjungiau paskubom signalizaciją, o tuomet iškart puoliau į savo automobilį ir, tik išvažiavusi iš garažo, užgazavau, kaip reikiant, nes aš noriu būt su savo Louis.

Buvau pusiau apsiverkusi, su nubėgusiu makiažu, pusiau apsirengusi laiko drabužiais, viršijau greitį ir dar net neužsisegiau saugos diržo. Aš bijau... Bijau, kad jam gali būt kažkas labai blogai, o aš jį taip myliu. O kitkas man nerūpi šiuo metu. Atvažiavusi numečiau savo mašiną tikrai bet kurioj vietoj, o tuomet, vos išlipusi iš automobilio, bėgte nulėkiau į priimamąjį.

Reikalavau man pasakyt, kaip laikosi Tomlinson, bet ten niekas nieko nežino, kaip ir visą gyvenimą. Sužinojau tik tai, kad jam darė kažkokią operaciją, kurios prireikė dėl komplikacijų, o aš ėjau iš proto. Tryčiojau ir sukiojausi ratais po visus tuos koridorius, laukdama daugiau žinių dėl savo vaikino būklės.

Visa apsiverkusi, sėdėjau ant laukiamojo kėdės ir skambinau Louis mamai, kuriai reik pranešt viską, nes spėju, jog ji nieko nežino. Man baisu jai pasakyt tai apie jos sūnų, o aš pati kukčioju tragiškai.

Johannah: - Brangute, čia tu man skambini? – išgirdau ramų savo vaikino mamos balsą, o mano rankos vos išlaikė telefoną, nors ir taip tragiškai drebėjo.

Kayla: - Taip. – patikinau, o tuomet atsikvėpiau giliau.

Johannah: - Kayla, ar tu verki? Girdžiu tavo kūkčiojimą. Kažkas nutiko? – moteris iškart surimtėjo.