"My Life Is Better Now" (L.T.) LTU BAIGTA

*172*

Kayla pov.

Vakar taip ir nesulaukiau Louis ir jis neatėjo iki mano mašinos, nors laukiau jo net valandą. Kokia mergina dar galėtų tiek laukt vaikino? Bet aš laukiau, nes mes susitarėm ir galvojau, jog jis ateis arba bent jau praneš, kad negali šiandien su manim susutikt, o dabar nieko išvis... Lyg užvakar mes būtume net nesusitarę susutikt, tai skaudina.

Nežinau, ar kaltas lietus, ar oras, ar kas nors dar, kad jis neatėjo, bet laukiau jo... Norėjau jo. Jau ir taip visą mėnesį bendraujam šaltai arba išvis nebendraujam. Pasiilgau jo. Bandžiau jam vakar ir skambint, nes galvojau, kad galbūt kažkas svarbaus nutiko ir panašiai, tačiau jis nekėlė, o aš buvau suirzusi vakar, visą likusį vakarą dėl to.

Aš ruošiausi ir puošiausi ilgiausiai, laukiau jo valandą, o jis neatėjo ir, kai paskambinau ir parašiau sms, jokio gyvo garso iš jo nesulaukiau, tad buvau ir pikta ir liūdna tuo pačiu metu. Nesupratau manyje buvusių jausmų tą vakarą, nes jaučiau viduje daugybę jausmų ir emocijų.

Pasisekė, kad vakar daugiau nieko akyse nemačiau, nes kitaip būčiau iš lemptos aprėkusi tą žmogų, kuris visiškai nekaltas dėl to, kad aš liūdna ir suirzusi. Luke, kaip vakar išėjo, taip šiandien dar neparsibastė, o šiaip man ir neįdomu, kur jis, nes, žinoma, klaustų, ko nors apie Louis, o aš apie tai kalbėt šiandien visiškai neturiu noro.

Išvažiavau dieną į miestą, nes galvojau, kad prasiblaškymas man išeis į naudą. O ir taip man reik kokio šiltesnio megztinio, nes neįsivaizduoju, kur visus savo šiltus drabužius esu pradaigojus, tad dabar turiu tik plonyčius, su kuriais tikrai greitu metu bus per šalta eiti į lauką, ar miestą, nes sušalsiu.

Apsirengiau juodus džinsus, raudoną megztuką ir juodą paltą, tuomet apsiaviau savo juodus rudeninius batus, kurie buvo aukštakulniai, tačiau plačiu kulnu ir su papuošimais. Susiradau savo šaliką, kurį gražiai apvyniojau aplink savo kaklą ir paslėpiau šiek tiek po palto apykakle.

Pasiėmiau savo tašę, į kurią įsimečiau telefoną, ir, nulipusi žemyn, dar pagriebiau nuo savo mašinos raktelius, tada nusivilkau į garažą iš namo, nes per lauką šalta eit. O kita vertus, kam tada tas įėjimas čia padarytas į garažą namo viduje? Atsirakinau mašiną ir įlipau vidun, kai įjungiau signalizaciją name ir atsidariau garažo vartus.

Užkūriau variklį, išvažiavau iš namo, vartai užsidarė, o tuomet pagazavusi pasukau į kairę pusę, kuri vedė prekybos centro link. Kai sustojau prie šviesoforo, prisiminiau, kad labai tyliai ir nuobodžiai važiuoju, tad įsijungiau radiją, pro kurį kaip ik grojo top'ai. Pataikiau, nors kartą.

Atvariau iki prekybos centro ir net jau vaikščiojau po parduotuves, ieškodama to savo išsvajoto megztinio, tačiau niekur neradau tokio, kokio noriu. Merginų problemos. Galiausiai po nežinau kiek parduotuvių, radau šiltą megztinį, kuris nebuvo trumpas ir man patiko jo mėlyna spalva ir pūkučiai, tad nusipirkau jį iškart, kai tik pasimatavau.

Vos man išėjus iš parduotuvės, sutrikau, kai pamačiau vaizdelį esantį prieš mane, kad net sustojau ir stovėjau vietoje, spoksodama į juos. Kaip tau suprast? Manyje užvirė pyktis. Na, dabar aš tikrai neatsakau už save ir savo veiksmus, nes esu per pikta blaiviam mąstymui.

- Tu, šunsnuki! – užrėkiau garsiausiai, tad, žinoma, jų visa šaikelė atsisuko į mano pusę, kaip ir pašaliniai žmonės, taip pat esantys čia. O jų snukiai atrodė, tai pasakiškai. Jei nevirčiau pykčiu, tai turbūt būčiau žvengus iki nukritimo.

Kai atsitokėjau, priėjau prie jų gan sparčiu žingsniu, nes jie visi mane stebėjo su atvipusiais žandikauliais. Oj, tik nereikia. Gi ir patys galėjo numanyt, kad aš nesėdėsiu vien tik namie. O ypač, kai mano darbas, man leidžia vaikščiot po parduotuves. Man tik įdomu, tai ko jie ne paskaitose? Nes gi pagal Louis jos net iki 4PM trunka.