Wrong User

15:Sweet Jongdae

Vis dar nesuprasdama kas dedasi sėdau į Jongdae automobilį. Vaikinas po akimirkos užėmė vairuotojo vietą prieš tai dar spėjo kažką pasakyti poreliai vis dar stovinčiai prie raudonojo ferari. Užsisegusi saugos diržą žvelgiau pro keleivio langą stengdamasi susitvardyti ir negalvoti apie tai kas katik įvyko. Nenorėjau pravirkti prieš šį vaikiną , nenorėjau kad jis matytu mane tokia silpna. Visą dieną turiu kentėti jo patyčias ,tad jai jis žinos, kad esu pažeidžiama tada dar labiau kabinėsis.

-Paimk.

Pasisukau į vaikiną. Jo balse nebuvo girdėti tos šaltos giesmelės. Jis buvo tiesiog neautralus. Rankoje rudaplaukis laikė ištieses servetėlę. Susiraukusi pažvelgiau į jo profili.

-Jūs verkete panele Wook.

Vos tik jo žodžiai pasiekė ausis paliečiau skruostus. Taip jie buvo drėgni nuo ašarų. Drebančiais pirštais nieko netarusi paėmiau jo ištiesta melsvą servetėlę. Atsargei paliečiau skruostus leisdama švelniai medžiagai sugerti bėgančias ašaras tikriausiai turėjau jau būti pripratusi , kad jų žodžiai veikia mane įpatingai , kai kalba pakrypsta apie mano šeimą.

-Panele Wook jie sakė , kad jūsų tėvas mušdavo jūsų motiną,-grįžo ledinis tonas.

-Taip,-sumurmėjau.

-Kaip mirė jūsų mama?

-Jis ją uuužždaužžžė neggyvaiii,-sumikčiojau.

-Ar jūs tai matėte?

-Tttaip.

-Visai nenuostabu , kad visad pašoksti , kai surinku...

Nežinau ar tie žodžiai iš ties buvo jo pasakyti ar man tiesiog pasigirdo. Nekreipiau į tai dėmesio. Toliau žvelgiau pro langą stengdamasi nusiraminti ko man ir reikėjo. Negalėjau apsiverkusi pasirodyti jo imonėje žmonės tikriausiai viską , kaip visad suprastu ne taip. Rankose vis gniaužiau vaikino nosinaitę. Bandžiau pamiršti man ištartus žodžius ir vaizdinius kurie vis rodėsi prieš akis. Kaip tėvas nužudo mamą , o galiausiai nusižudė ir pats. Nesijaučiau dėl tėvo blogai jis turėjo mirti tokie žmonės kaip jis nenusipelno vaikščioti po žeme.

-Sustosiu kavos pasilikit mašinoje.

Linktelėjau nenorėdama kalbėti. Vaikinas tik žvilktelėjo į mane ir išlipo iš automobilio. Prikandusi lūpą palenkiau galvą leisdama plaukams paslėpti mano veidą. Nusiėmusi akinius atsargei apsivaliau paakius , kad kuo mažiau ištepčiau servetėlę. Šyptelėjau prisiminusi , jog vis dar turiu Do nosinaitę kurią jis man vakar davė ant laiptų.

Praėjo penkiolika minučių nuo tada , kai Kim Jongdae išlipo iš automobilio ir nuėjo nusipirkti kavos ir jis vis dar negrįžo. Kiek sunerimus pažvelgiau pro langą kur buvo matyti kavinė. Jongdae sėdėjo prie vieno iš staliuku šalia lango ir kalbėjosi telefonu. Tikriausiai kalbasi dėl to susirinkimo į kurį vėlavo per mane. Atsirėmiau į sėdynę užvertusi galvą užmerkiau akis leisdama joms pailsėti nuo ašarų kurios vis dar nebuvo pradingusios. Norėjau verkti labai norėjau , bet turėjau nusiraminti. Negaliu sėdėti mašinoje ir verkšlenti , kai po kelių akimirkų turėsiu žengti į vieną didžiausiu įmoniu Pietų Korėjoje. Turėjau nusiraminti.

Praėjo dar kelios dešimtys minučių. Buvau visiškai nurimusi ir jutau , kaip po lėto miegas glemžesi mano sąmonę. Vairuotojo durelės tyliai atsidarė ir taip pat tyliai užsidarė. Atsidususi patogiau įsitaisiau sėdynėje nepramerkdama akių. Nenorėjau atsimerkti , bet reikėjo. Šilti pirštų galiukai prilietė kaktą švelniai patraukdami grifką nuo akinių. Dar kart atsidusau ir pasisukau vairuotojo pusėn. Iš lėto atmerkiau akis. Jongdae sėdėjo pasisukęs į mane. Pastebėjęs , jog atsimerkiau ištiesė vieną vienkartinį puodelį. Išsitiesusi atsargei paėmiau iš jo puodelį. Užmerkusi ir atmerkusi akis lėtai priglaudžiau lūpas prie karįto puodelio kuris skleidė šilumą.