Wrong User

34: Lullaby boy

Man nespėjus nieko atsakyti ar bent pagalvoti rudens vakaro tylą nusmelkė raižantis telefono skambėjimo tonas. Vaikinas prieš mane pašoko ir pradėjo skubiai graibyti galine savo kišenę stengdamasis savo ilgais pirštais ištraukti telefoną. Kai galiausiai prietaisas buvo jo rankose jis nedelsdamas perbraukė per jį.

-Taip Junmyeon-hyung klausau tavęs,-kiek oficialiai ištarė vaikinas.

Keles akimrikas jis rimtai žvelgė į mane atrodė lyg klausytusi ilgo pamokslo iš tėvo kuriam niekad neįtiksi. Juodaplaukis pavartė akis , o tada lyg kažką sugalvojęs atitraukė telefoną nuo ausies.

-Žinai Junmyeon Nari yra prie manęs , tad gal pasakyk pats tai gerai?

Oh spustelėjo ant ekrano ir tapačia akimirką mano ausis pasiekė tas balsas. Tas balsas kurio gyvenime prisiekiau nebenorinti išgirsti. Kurį keikiau kiekvieną dieną prieš eidama miegoti. Tikrai nemaniau , jog dar kadanors išgirsiu šio vaikino balsą tik ne po to , kai maniau , jog jis yra miręs.

-Sehun nedrįsk!

Tai buvo dveji žodžiai kurie privertė mano kūną prasibusti iš sąstingio. Net nedvejodama pakilau iš savo vietos. Kūnu bėgiojo pyktis kuris visad pasirodydavo tik tada , kai kas nors prakalbdavo apie šį niekšą. Apie vaikiną sudaužiusi man širdį pačiu skaudžiausiu būdu.

-Lullaby boy.

Nemaniau , jog dar kažkada išgirsiu tokį savo toną pilną pykčio ir paniekos vienam žmogui. Žmogui kuris ir pradėjo visą mano mokyklos gyvenimą kaip pragarą. Štai kodėl neatsiminiau jo kaip Kim Junmyeon ar kaip Suho , nes mokykloje jį visi vadino Lullaby boy. Šis vaikinas mėgdavo užliuluoti visas merginas ir priversti jas paklusti.

-Sehun išjung garseklabį.

Tai buvo taip gerai žinomas griežtas balsas. Tada kai jis liepė man nusižudyti jis kalbėjo tokiu pat tonu tik dabar jo balsas buvo suvyriškėjęs.

-Kas nutiko išsigandai išgirdęs mane? Manei , jog tada kai tavo pakalikai primušė mane ir įmetė į upę aš miriau? Arba tada , kai man liepiai nusižudyti ir apsvarstysi apie neatleidima mano mamos iš darbo.

-Na...

-Nedrįsk tarti mano vardo tu niekam tikęs turčių vaike,-nutraukiau Baekhyun net nepagalvodama apie tai ką sakau,- Tai dabar susiradai naujų draugų Lullaby Boy dabar pradėjai kitokius žaidimus su merginom. Koks dabar tavo planas? Gal pagaliau turėsi pats drąsos pasirodyti ir pribaikti mane , o ne pasiūsti kelis savo draugelius. Kaip matau tavo draugų skonis nesikeičia visi jie turčiai ir joks varguolis negali jų paliesti. Ar todėl mane ir atsiuntei savo draugeliui į nagus , kad mane pakankintu. Žinok jam gerai sekasi gali jį net pagirti vis dėl to vaikinas sugebėjo be jokių pastangų sulaužyti mano ranką ir dar labiau sugadinti mano gyvenimą.

-Kas čia vyksta?,-tai buvo sutrikęs Minseok.

Nukreipiau į vaikiną savo šaltas akis kuriose atsispindėjo visi jausmai kuriuos teko jausti tuo metu , kai gyvenau tuos metus pažinodama SUHO.

-Norit žinoti kas čia vyksta?,-nusijuokiau nelinksmu juoku.

-Ne. Prašau. Nari...,-girdėjau nerimą Junmyeon balse,-Jie ne tokie , kaip aš... Jie geresni... Prašau. Padarysiu ko nori , tik nepasakok jiems to.

-Suho kas dedasi?,-sunerimes paklausė Oh.

-Vai...

-Padarysi viską ką noriu?,-pertraukiau vaikiną.

-Taip.

-Tada leisk jeims žinoti iš kur tu žinai mane...

-Ne...,-iš telefono pasigirdo tylus verksmas.