24:Byun Baekhyun broken heart club...

1.1K 118 11
                                    

Užvirus dar vienai pykčio bangai nustūmiau vaikiną nuo savęs priversdama parkristi jį ant grindų. Jis tikriausiai juokau. Šis vaikinas elgėsi su manimi , kaip norėjo be jokių priežasčių , o dabar sako , kad turėjau jo neklausyti. Paskutini kart kai jo neklausiau mano nugara susidūrė su automobilio durelėmis nejau jis tikrai toks kvailas.

Įsitverdama į stalą pakilau nuo grindų. Atbuline ranka nusivaliau tekančias ašaras kurios vis nesiliovė tekėti. Piktai pažvelgiau į vaikiną sėdinti prieš mane ant grindų jo šaltos akys žvelgė prieš save nedrįstamos pažvelgti į mane. Sukandusi dantis pradėjau judėti durų link. Buvo bloga idėja čia užsukti.

-Pasilik pas mane dirbti.

Tylem balsui pasiekus mano ausis staigei atsigręžiau į rudaplaukį.

-Ką?,-tyliai paklausiau.

-Pasilik pas mane dirbti , tua reike darbo , kad galėtum save išlaikyti , tad siulau tau gerai apmokamą darbą panele Wook.

Kalbėjo jis stodamasis nuo grindų ir grįždamas į savo sostą už stalo tarp dokumentu.

-Ne , dėkoju aš turiu darbą.

-Taip barmenė-padavėjo XW kavinėje. Tave atleis iš ten,-šaltai atsakė sudribdamas savo kėdėje.

-Atsiprašau?,-sutrikau.

-Aš paskambinsiu tavo viršininkei – ji tave atleis tau reiks darbo tad siulau ateiti dirbti pas mane. Mokėsiu trigubai daugiau nei mokėjo toje ka...

-Velniop tave Jongdae. Jau geriau badausiu , nei ateisiu dirbti pas tave. Per tave aš vos nemiriau , tu keli ranką prieš merginą ir dabar kvieti mane dirbti pas tave? Jau geriau nušoksiu nuo tavo pastato stogo nei taip nutiks.

-Tada būsi bedarbė,-šaltai tarė jis.

-Tebūnie!

Riktelėjusi trenkiau durim ir patraukiau lifto link. Tegul eina jis velniop , jai mano , kad pavysk mane priversti dirbti pas jį po to ką teko iškęsti per šia savaitę tada jis tikrai toks kvailas , kaip ir atrodo. Jai mane atleist tebūnie sugebėsiu susirasti kitą darbą. Dirbsiu bet kur svarbu tik ne pas šį vaikiną. Tai ką žmones kalba yra tiesa rudaplaukis neturi širdies ir jis galvoja tik apie save.

Atsivėrus lifto durims per daug negalvojusi žengiau į vidų. Vos tik durys užsivėrė telefonas esantis mano kišenėje pradėjo skambėti. Išsitraukusi jį nenustebau pamačiusi savo viršininkės ID. Na ir greitas tas rudaplaukis. Liūdnai nusišypsojusi pakėliau ragelį. Jai prireikė dviejų minučių jog praneštu man , jog esu atleista ir pinigai bus pervesti į mano sąskaitą. Žinoma buvau išvadinta gražiausiais žodžiais kokius ji tik žinojo.

Papurčiusi galvą išėjau į rudens dieną. Buvo ganėtinai šiltą ir tai mane džiugino. Keistas jausmas sukosi pilve. Jis vertė jaustis ir liūdna ir linksmas vienu metu. Galvoje vis sukosi mintis. Jai būčiau mirusi prieš dvi dienas kas tada būtu mane atsimine. Ir kaip visi būtu mane atsimine , jai viskas ką darau tėra baimė. Aš bijau kitų žmonių , bijau kai jie šauke ant manęs , bijau kad jie mane sužeis ir neleidžiu niekam prisiartinti prie manęs. Tikriausiai dėl to ir neturiu draugų , nes bijau pasipriešinti tiems kurie mane skriaudžia. Jai ir toliau taip gyvensiu tikrai mirsiu tarp daug kačių pati viena.

Pasukau link kavinukės iš kurios mane atleido prieš akimirką. Dabar kai esu nebe darbuotoja manau galiu laisvai ateiti ten ir užsisakyti arbatos niekas nedrįs manęs įžeisti , nes aš ne darbuotoja , o kliente. Klientai visad reisus taip?

Drąsiai pravėriau kavinės duris. Į mane nukrypo pavargusios barmenės akys. Matydama ją prisiminiau save jos vietoje , kaip aš atrodžiau stovėdama už baro ir stengdamasi nusišypsoti klientui , kad ir koks niekšas jis būdavo. Per daug negalvojusi priėjau prie barmenes. Užsisakiusi įprastos obolių arbatos su cinamonu apsižvalgiau aplink. Kaip tokiu metu kavinė buvo pilna žmonių. Mergina už baro greitai padavė mano užsakymą palinkėdama įprasto „skanaus" linktelėjusi jai atsisėdau prie vieno iš laisvų staliuku esančiu prie lango.

Žvelgdama į judančia gatvę ir kartas nuo karto gurkštelėdama karštos arbatos galvoje kūriau planus kaip susirasti nuają puse etato darbą . dabar kai mane atleido ir dabar kai sėdžiu kavinėje suvokiau kas iš ties nutiko. Mane atleido iš darbo , nes garsusis verslininkas – ledo karalius Kim Jongdae to paprašė. Iš kur tas vaikinas žinojo kur aš gyvenu ir iš kur jis turėjo mano viršininkės numerį? Kažkodėl tai vertė sunerimti. Jai jis taip lengvai privertė ją mane išmesti iš darbo , tai tikrai taip pat lengvai privers ir kitus žmones manes nepriimti į darbą. Piktai debtelėjau į arbatos puodelį prieš save.

-Ooo Nari pagaliau tave sutikau. Tikiuosi galiu prisėsti šalia tavęs.

Pakėliau akis į vaikiną kuris stovėjo prieš mane su vienkartiniu puodeliu kavos ir pyragėliu lėkštutėje. Tai buvo Byun Baekhyun vaikinas kuris man priminė mažą puppy. Nedrąsiai linktelėjau sidabrinių plaukų savininkui. Jis šypsodamasis kaip vaikas gavęs saldainį įsitaisė prieš mane. Jo akys drąsei ir nesivaržydamos nuskenavo mane.

-Kur buvai dingusi? Do vos nenudėjo Jongdae-hyung dėl to , nes manė , kad jis kaltas ,kad tavęs nėra ir jog jis kažką tau padarė.

-Aš buvau ligoninėje,-ramei atsakiau.

-Ar kažkas rimto nutiko???,-išsigando puppy dar kart nužvelgė mane ieškodamas sužeidimų.

-Prieš keles dienas pakliuvau į avariją , kai mane pagrobė kažkokie vaikinai.

-Ar prieš keles dienas tu nebuvau su Jongdae???,-dar labiau sutriko jis.

-Buvau , bet jis man liepė nešdintis iš jo namų taip ir padariau.

Sidabriniu plaukų vaikinas žvelgė į mane savo spindinčiom akim lyg norėdamas kažką pasakyti , bet stengdamasis save įtikinti , kad geriau to nedaryti. Jo akys dar kelis kartus nuskenavo mane tada Baekhyun pakėlė puodelį prie lūpų , bet apsigalvojo ir padėjo jį atgal ant stalo. Jo akys nuo manęs nukrypo prie vaizdo už lango.

Stojusi tyla nebuvo nejauki. Atrodo abu turėjome apie daug ką pagalvoti. Atmintyje iššoko prisiminimas , kaip Chen liepė Byun nekviesti manęs kavos , nes Park Chanyeol pradės pavydėti ir iškels dramą. Susiraukiau nuo tokių prisiminimų. Tai buvo pirmoji diena , kai Jongdae vos manęs nepabučiavo. Vėliau jis išties tai padarė....

-Byun Baekhyun ar tu ir Park Chanyeol buvote pora?,-paklausiau vis dar žvelgdama pro langą.

-Buvome. Bet ne pora... Jam aš tebuvau sekso partneris. Nors jis užvaldė mane širdį , bet negailestingai ją sudaužė permiegodamas su kitu vaikinu. Park Chanyeol yra negailestingas monstras kuris negali mylėti kuriam meilė neegzistuoja viskas apie ką jis gali galvoti , tai kaip patenkinti savo poreikius...

-Tu iš ties jo nekenti,-sumurmėjau žvelgdama į įskaudinta vaikino veidą.

-Aš jį myliu , o tai blogiau.

Vaikinas nusuko savo akis nuo manęs ir vėl paskendo savo mintyse žvelgdamas pro langą už kurio virė gyvenimas. „Aš jį myliu , o tai blogiau" nejau meilė iš ties gali įskaudinti taip smarkei. Tikriausiai puppy teisus jau geriau nekęsti žmogaus nei mylėti be atsako tada bent jau tavo širdis nebūna sužeista.

-Ar bandei pradėti kitus santykius?,-sumurmėjau nutraukdama tylą.

-Bandžiau , bet viskas apie ką galėjau galvtoi buvo mano Yeol ir jo šypsena. Bet jam aš buvau tik žaidimas. Dar vienas laiko praleidimo būdas. Darbe mes bent jau apsimetam draugais , bet jaučiau kaip jis norėtu nutraukti betkokius ryšius su manimi juk aš jam nebeįdomus. Įpatingai tada , kai pareiškiau , kada nebenoriu daugiau su juo miegoti iki kol jis man nepasakys , jog iš ties mane myli.

-Ir jis to nepasakė?

-Ne... Net nebandė meluoti....  

Wrong UserWhere stories live. Discover now