Wrong User

35:Hospital

#Wattpride

 Girdėjau jo pasykutus žodžius , bet nesuteikiau jiems jokios reikšmės ko jau ko bet išmokau , jog šio vaikino žodžiais neverta tikėti. Jis sakė , kad gins mane , o po to pats sužeidė mane. Kim Jongdae nėra geresnis nei jo draugas Lullaby boy jie kaip tik atitinka vienas kitą.

Nedėdama daug pastangų stumtelėjau rudaplaukį toliau nuo savęs , atrodo pagaliau jis nusprendė paklusti mano norams ir atsitraukė. Nužvelgiau jį bejausmėm akim. Nors ir norėjau pravirkti tapačia akimirka , kai jo rankos apglėbė mane ir pasijutau pagaliau saugi šioje tamsoje naktyje – negalėjau sau to leisti. Tiek kartu porieš jį buvau silpna , kad jau atėjo pats laikas buti stipriai. Jai pati už save nekovosiu niekas man kitas ir nepadės.

-Pone Kim Jongdae jūsų sakomi žodžiai jau seniai prarado prasmę. Būkite malonus ir palikite mane ramybėje įpatingai dabar , kai žinau kas jūsų draugas.

-Suho pasikeitė nuo to laiko , kai paskutinį kart jį matei,-ramei mestelėjo jis.

-Kaip ir aš. Daugiau nesiruošiu leisti jokiam turtingam vaikinui manyti , kad gali mane valdyti aš nesu jūsų žaisliukas. Aš žmogus , tad geriau galvokite ką darote. Juk nenorite prarasti savo taip gerai kurta reputacija.

-Niekas tavimi nepatikėtu,-kiek sudvejojęs tarė vaikinas.

-Rasčiau kas manimi patikėtu tad palikite mane ramybeje aš nesu jūsų nuosavas žaisliukas.

-Ką man padaryti , jog patikėtum ,kad tie žodžiai yra tiesą?,-bejausmiu balsu paklausė Kim.

-Kodėl turėčiau tuo tikėti. Pone Jongdae jūs nenusipelnėte mano pasitikėjimo. Nuo pirmos sekundės , kai sutikau jus gatvėje jūs man tik kenkėte , viskas ko jūs nusipelnėte tik vietos pragare. Kameros iš kurios nieka...

Šiltos lūpos užspaudė manąses neleisdamos pratęsti savo minties. Kūnų ritosi nesiliaujančios jaudulio bangos kurios vertė linkti kojas. Iš visų jėgų stengiausi su tuo kovoti. Pasąmonėje atsirado prisiminimai apie tai ką jutau , kai mane būčiavo Sung. Vos tai prisiminus visas jaudulys dingo. Nepagalvojus du kart atsitraukiau nuo rudaplaukio ir užsimojusi sveikąją ranka skėliau jam antausį. Žinojau , kad tai jį įsiutins galėjau net garantuoti , tai , bet jis nusipelnė to.

Rudaplaukis gražuolis žvelgė į pleną ant kurio šalikelėje stovėjo jo mašina. Vaikinas lėtai pakėlė ranką paliesdamas sutrenktą skruostą ant kurio matėsi delno žymė. Stovėjau , kaip žemę pardavusi laukdama jo reakcijos. Ranka su kuria trenkiau degė iš skausmo mintyse meldžiausi , kad ir ji nebūtų lūžusi. Jongdae giliai atsiduso mačiau , kaip įsitempė jo žandiklausi. Jis užmerkė akis ir pakėlė jas į dangų. Atrodė taip lyg jis bandytu tvardytis nepradėjęs šaukti ant manęs. Susiraukusi žengiau vieną žingsnį atgal. Nesu jo dar tokio mačiusi. Vos tik padėjau tą nelemtą žingsnį jo galva pasisuko į mane ir dabar spindinčios rudos akys skenavo mano kūno ir sustojo ties ranka kuri drebėjo. Vaikinas ištiese savo tvirtą ranką į mane delnu į viršų.

-Parodyk,-ramei prakalbo.

Papurčiau galvą ir paslėpiau ranką už savęs. Nežinojau ką jis ketina daryti vieną ranką šis vaikinas jau sulaužė nesinori netekti ir antros. Lauke darėsi vis tamsiau ir stovėti šalikelėje vien su Chen megstuku darėsi vėsoką įpatingai , kai jo viską sekančios akys buvo įsmeigtos į mane. Jam besiruošiant kažką pasakyti telefonas galinėje jo džinsų kišenėje pradėjo geroti „Pentagon – Shine" dainą. Kilstelėjusi antakius pažvelgiau į vaikiną kuris sugraibė išmanųjį. Perbraukes per ekraną pajungė garsekalbį.

-Taip Do?,-oficialiai prakalbo.

-Suho ligoninėj.

Tai buvo pirmi pingvinuko žodžiai ir jie smigo tiesiai į širdį. Taip sakiau jam , jog jai jis nori , kad jam atleisčiau jis turi mirti , bet.... aš nenorėjau jam to pasakyti. Ašaros pačios neprašytos pasirodė akyse. Žvelgiau į telefoną kuriame stojo tyla. Atrodo Jongdae atsigavo pirmiau nei aš vaikinas atsidūsęs prakalbo.