Wrong User

39:The End

*Two months later*

Gruodis. Pirmasis žiemos mėnuo. Visi tik ir lauke sniego ir kalėdų. Parduotuviu vitrinose tik ir spindi lemputės. Gatves taip pat išmargintos artėjančiom šventėm. Atrodo visas pasaulis buvo nusiteikęs šventem tik ne aš. Praėjo du mėnesiai nuo tada , kai paskutini kart mačiau Jongdae ir ne tik jį , bet ir visus jo draugus. Buvau pašalinta iš Minseok paskaitų. Niekad nesutikdavau jo koridoriuje. Baekhyun nuo tos dienos man neberašė ir pats neatsakė į mano žinutes , tad net nesistengiau susisiekti su juo. Leidau gyvenimui tekėti sava vaga nesistengdama jo pakeisti.

Tikriausiai turėjau suprasti , kad viskas grįš į senas vietas vos tik Jongdae išeis pro tas duris ir visas pasaulis apie tai sužinos. Sung Wang ir toliau mėgina nusitempti mane į lovą , bet keisti dabar jis apsiriboja tik žodžiais nei kart net ir per klaidą neprisilietė prie manęs. Tikriausiai vis dar bijojo , jog Chen gali grįžti. Gaila , kad aš jau seniai praradau viltį.

Tos bemieges naktys ir patinusios akys privertė suprasti ,kad niekas nepasikeis , kad ir kiek maldaučiau tuščiame kambaryje apsupta tamsos. Niekas man negražins to šalto rudaplaukio dėl kurio paaukojau savo širdį ir pirmąją meilę atidaviau jam. Kas kart pravėrus spintą krūtinę suduria iš skausmo. Tikriausiai dėl to , nes kas kart matau tą žalsvą megstuką kuris priklauso jam. Nors meluoji dabar jis mano , bet ranka niekaip nekylą jo nukabinti nuo pakabos. Pirštai taip pat vengia prisilietimo. Bijojau , jog pajutusi jo megstuko šilumą vėl pulsiu į ašaras. Turėjau susiimti negalėjau sau leisti prapulti. Turėjau gyventi savo mėšliną gyvenimą kuris neturėjo prasmės.

Mokslai , patyčios , darbas... Viskas kasdien sukosi ratu ir baigdavosi tuo pačiu – sapnais apie jį. Kas kart prabudusi naktį pradedu galvoti , kad išsikrausčiau iš proto. Normali mergina jau būtu nustojusi sielotis ir gyvenusi toliau. Tik ne aš. Kas kart pažvelgusi į veidrodį prisimenu , kaip paskutini kart jis bučiavo mano lūpas , kaip jo rankos lietė mano liemenį. Vis dar tikinau save , jog pamenu jo balsą. Jog pamenu , kaip jis taria mano vardą.

Dar vienas rytas. Pakilusi iš lovos persibraukiau ranka per pilkus plaukus. Taip taip mano rudi plaukai buvo perdažyti ir taip tada aš buvau girta. Užsidėjusi akinius išlipau iš lovos. Priėjusi prie stalo paėmiau nuo kėdės karinio stiliaus kelnes. Ilindusi į jas susiveržiau diržą. Per kelis mėnesius numečiau tiek svorio , jog stebiuosi , kad dar turiu tinkančiu rūbu ant savęs. Apsivilkusi kojines užsirišau kerzus. Su naktine maikute nuėjau į vonia nusipraususi paržingsniavau į kambarį. Iš spintos ištraukiau juodą laisvą palaidinę. Prieki sukišusi į kelnes galą palikau laisvą. Greitai perbraukusi šukomis per plaukus stvėriau kožą kuri buvo su kailiuku. Pasiėmusi kuprinę išžygiavau iš kambario. Nenorėjau jame likti ilgiau nei buvo būtina.

Plaukai laisvai krito aplink veidą. Ausinukai kuriuos spėjau pagriebti išeidama jau puikavosi mano ausyse leisdami man negirdėti mane supančio pasaulio. Ėjau per šaltą gruodžio rytą link universiteto. Pro mane lėkė mašinos stengdamosios kuo greičiau pasistatyti ir suspėti į paskaitas. Nuo tos lemtingos dienos aš pasikeičiau , bent jau pati taip maniau. Studentams buvo sunkiau mane įžeidinėti tiesiogiai , nes jie negalėdavo iškęsti mano bejausmio žvilgsnio ir tylos. Nuo tos dienos nekalbėdavau jai nebūdavo būtina. Neturėjau noro švaistyti žodžiu bereikšmems dalykams.

Lėtai įėjau į auditorija kuri kaip keista bebūtų buvo beveik pilna. Ir ne įprastų studentų , o merginų iš kitų kursų. Pavarčiusi akis nužingsniavau prie antros eilės. Atsisėdau ketvirtoje vietoje. Iš kuprinės ištraukusi sąsiuvinį užmerkiau akis ir užverčiau galvą į viršų. Nuo tada kai mane pašalino iš Minseok paskaitų , turėjau pradėti lankyti paskaitas pas Vilonsa. Seną dėdą kurio paskaitos būdavo tokios nuobodžios jog net nesivargindavau jų klausytis. Tai buvo vienintelės paskaitos kuriuose iš ties galėdavau užmigti iš nuobodulio.