Čia buvo Evanas Karteris

1 Skyrius: Susipažinkite su ponu Karteriu

Jaunas, iš pažiūros ne daugiau kaip dvidešimt aštuonerių metų vaikinas, sėdėjo ant suklypusios kėdės kitapus stalo. Jam tarp pirštų smilko cigaretė, o jos dūmai lėtai kilo į viršų ir kaupėsi į debesėlį viršum galvos palubyje. Rudaplaukio lūpos buvo kietai suspaustos, laisvąja ranka ant stalo vedžiojo tik jam vienam regimus ornamentus. Paakiai patamsėję nuo miego trūkumo, veidas išvargęs, nutrintas pilkas megztinis, akivaizdžiai dėvimas jau nebe pirmą dieną, vietomis įplyšęs, tačiau, regis, tai mano pašnekovui nelabai rūpėjo. Jau kelios savaitės jam vargu ar kas berūpi.

— Ar prisimeni, kuo tu vardu? — paklausiau, nes pradėjau abejoti, ar jis vis dar sąmoningas ir ar nėra apsvaigęs nuo įvairaus tipo vaistų.

— Aš Evanas Karteris, — greitai atsakė, o po to vėl stojo tyla, kurią drumstė tik laikrodžio rodyklių tiksėjimas.

Mudu sėdėjome jo namų virtuvėje, nors stalas buvo tuščias, ant spintelių tvyrojo netvarka ir neplauti indai. Pilki, nykūs tapetai vietomis atsilupę, pageltę. Viskas pasikeitė nuo paskutinio mano apsilankymo čia. Sakydamas ,,viskas'' turiu galvoje aibę dalykų, pradedant aplinkybėmis ir puošniu, tvarkingu namu, baigiant jo savininko nuotaika, kuri kaip ir būstas sunyko, savotiškai apsiniaukė.

— Ar žinai, kas aš? — vėl pasiteiravau.

— Todas Dženingsas.

Trumpi bei aiškūs atsakymai rodė, jog mano pažįstamasis vis dar išlaikęs blaivų protą.

— Supranti, kodėl aš čia?

Evanas giliai atsiduso išpūsdamas dar vieną dūmų debesį ir paskandindamas mus migloje užgesino jau beveik sudegusią cigaretę į stalą, palikdamas nebesuskaičiuojamą juodą žymę. Čia pat iš pakelio išsitraukė naują, įsikando dantimis, pridegė kišeniniu žiebtuvėliu ir, vėl įkvėpęs pilnus plaučius nikotino, prabilo:

— Taip. Žinau. Tu kaip ir visi kiti atėjai dėl to paties. Tačiau turi suprasti, kad negaliu tau atsakyti į visus klausimus.

— Kodėl?

— Nes nesuprasi. Turiu paslapčių, apie kurias nekalbėjau su niekuo, jų neišgyvenęs, nesuprasi.

— Tai papasakok. Juk žinai, kad niekam neišduočiau tavęs.

— Jei pasakyčiau, kad nusižengiau visoms taisyklėms, vargu ar tylėtum, nes, nepatyręs visko pats, tiesiog nesuvoksi, kodėl visa tai. Nemoku pasakoti taip, jog suprastum...

— Bet gal pabandyk? — klausiau draugą.

— Ne. Tačiau... — jis sunkiai pakilo nuo stalo pasiremdamas viena drebančia ranka ir dingo kelioms akimirkoms koridoriuje. Kai grįžo, delne spaudė nutrintą knygutę rudu odiniu viršeliu, kurią dažnai matydavau jį nešiojantis su savimi, — tačiau tu gali visa tai perskaityti.

— Čia tavo dienoraštis? — staiga toptelėjo, kodėl Evanas ją taip saugodavo nuo pašalinių.

— Taip.

— Ne, aš negaliu jo skaityti, — paprieštaravau. Juk tai... tai pats slapčiausias daiktas, į kurį žmonės sukiša visą savo gyvenimą. Jei atversiu knygutę, atversiu ir savo geriausio draugo bei kolegos sielą, kuri pastaruoju metu vos ne vos laikosi ant plauko, kybančio virš bedugnės.

— Tai neskaityk sau. Perskaityk man, nes aš pats jau nieko nebesuprantu... gal rasiu, ką praleidau, pamiršau, nepastebėjau... gal atsiras priežastis, dėl ko viskas pasisuko būtent šia linkme, — vaikinas užsikosėjo nuo per gilaus dūmų įkvėpimo.

Nedrįsau ištiesti rankos, paimti nedidelį stačiakampį, gulintį tarp mūsų, todėl mėlynakis atvertė pačią pradžią ir padėjo priešais mane, paruoštą skaityti.