Čia buvo Evanas Karteris

6 Skyrius: Šaltmėtės, vaniliniai ledai bei cigaretės

2015.10.02 63 dienos PRIEŠ

Pirštais lėtai vedžiau per stalo paviršių piešdamas neregimus ornamentus, kurie jungėsi į vientisą mozaiką, besiliejančią, neturinčią nei pradžios, nei pabaigos it vandenyną skalaujantį žemynus, vis mušančią vienu ritmu pagal melodiją skambančią ausinukuose ir išspiriančią visas pašalines mintis iš pavargusios galvos, rymančios viršum krūvos užrašų mano kabinete pertraukos metu. Prieš kelias akimirkas baigėsi šešios pamokos, tačiau dėl to dabar mažiausiai sukau galvą. Jei atvirai, nesukau galvos dėl nieko, tiesiog sėdėjau įsijautęs į vingiuojančią muzikos garsų harmoniją, kol visiško atsipalaidavimo nesudrumstė beldimas į duris. Pakėliau akis išsitraukdamas ausinukus. Prieš mane atžygiavo Emilė, taukšėdama savo aukštakulniais, sukinėdamasi tarp krūvos krėslų. Nė nepajutau kaip veide atsirado šypsena.

— Sveika, — pasisveikinau.

— Laba, — prikando lūpą, — pasigedau tavęs šiandien mokytojų kambaryje.

— Taip, atleisk, turėjau krūvas darbo, — prisipažinau, — Holt užsiskiedė gauti rytoj iš pat ryto visų metų mokymosi programą, pagal kurią dėstau, nes „didžiai sunerimo", ar ji atitinka švietimo ministerijos normas.

— Ir kas gi jai pakišo tokią kvaištelėjusią mintį? Juk rytoj šeštadienis! — apsimetė pasipiktinusi.

— Kažkokio dešimtoko tėvų skambutis, mat vaikis pasiskundė nesuprantantis, kokia viso šito „vaikų darželio" esmė.

— Koks nesupratingas begėdis... — nusišaipė.

— Ne pirmas ir ne paskutinis, — šyptelėjau puse lūpų žvelgdamas į jos žalias akis su mažomis guviomis kibirkštėlėmis, — bet vienaip ar kitaip, jau beveik baigiau, tai... galime keliauti, jei dar neapsigalvojai dėl vakarykščio pasiūlymo.

— Žinoma, galim, jei tik pasiūlymas vis dar galioja, — atsakė apsilaižydama lūpas.

— Be abejo, — pamerkiau akį atsikeldamas iš vietos, — kur norėtum traukti? Pas mane, į kavinę, pas tave, o gal dar turi kokių minčių?

— Nežinau, o ką patartum?

— Na, jei tu neprieštarauji, keliaukime į mano namus, — pasiėmiau nediduką lagaminėlio formos dokumentų segtuvą nuo stalo.

— Maloniai apsilankysiu tavo „irštvoje", — sutiko.

Išlydėjau ją iš kabineto, tuomet kartu patraukėme per tuštėjančius koridorius link išėjimo, nuskubėjome prie mano automobilio. Kaip pridera džentelmenui, vėl atlapojau jai duris priešais. Prikąsdama lūpą tyliai padėkojo, o aš apžingsniavęs aplinkui įsėdau pats. Iš įpročio ištiesiau ranką įjungti muzikos ir tik po to, kai mašinos saloną užliejo Kamilio Sen Sanso „Gulbės" kūrinio garsai, prisiminiau, jog vis dėl to esu ne vienas, todėl atsigręžiau į žaliaakę, lyg norėdamas klausti, ar palikti šią melodiją, tačiau ji mane pralenkė paklausdama:

— „Žvėrių karnavalas"?

— Taip... — atsakiau.

— Šaunu, man patinka. „Gulbė" — mano mylimiausia dalis.

Pakėliau vieną antakį lėtai išvažiuodamas iš kiemo.

— Nepatikėsi, bet man taip pat labiausiai patinka būtent ši. Antroje vietoje man asmeniškai yra „Dramblys", — prisipažinau.

— Na jau ne, antroje vietoje yra „Akvariumas", — paprieštaravo.

— Matai... „Akvariumas" išties savo skambesiu perteikia emocijas po vandeniu, tiesiog ranka gali apčiuopti kylančius oro burbulus, o aš... labiau mėgstu erdvę, paukščius...