Čia buvo Evanas Karteris

9 Skyrius: Žvėries nubudimas

2015.10.05 60 dienų PRIEŠ

Pirmadienio rytas kaip visada prasidėjo su naujais keblumais ir iššūkiais. Sunkiai atsikėlęs po vakarykštės varginančios dienos, suvalgęs įprastus, pirmokiškai paruoštus pusryčius ir šiaip ne taip nusigavęs iki darbo, pradėjau naują savaitę. Miegas ėmė taip, kad prisiekiu, būčiau galėjęs užmigti bet kur. Jei ne Todas, nuolat kumšintis į pašonę mokytojų kambaryje, tikrai būčiau užmigęs per Debros monologą, kurio šiandien įtemptai klausėsi Emilė. Kaip vėliau paaiškėjo, šiandien direktorė prisiminė, jog mokytojų dienos proga vaikų varginti nereikia, bet kadangi šventė mums, o ne jiems, tad jie turi dirbti savarankiškai, galbūt grupelėmis... Prasidėjus pirmai pamokai, kurią vedė dvyliktokai, pasigirdo beldimas į duris. Man nespėjus pakilti nuo minkšto krėslo, ant kurio dažniausiai kiurksodavau per pamokas, į kabinetą sugužėjo daugiau nei dvi dešimtys penktaklasių su gėlėmis rankose. Mano auklėtiniai. Netvarkingai išsirikiavo prie sienos šalia durų ir dvi smulkios mergaitės bei vienas šviesus strazdanotas berniukas žengė porą žingsnių į priekį (jei atmintis nemeluoja, kiek teko su vaikais per mėnesį susipažinti, tai buvo Austėja, Justas ir Kamilė). Trijulė aiškiai susijaudinusi dėl žiūrovų gausos (klasės draugai, priešais sėdintys dvyliktokai ir aš), išpylė kažkokį sveikinimo eilėraštį žiūrėdami į vieną tašką virš galvos. Gal tik Austėja pabandė akimirką apsidairyti, tačiau vos tik pagavusi mano akių žvilgsnį, sumikčiojusi nusisuko, kad nepamestų minties.

Jiems baigus deklamuoti pasigirdo skystoki plojimai. Raustelėjusiais žandais jie pirmieji priėjo įteikti po gėlę, o tada ir visi kiti. Vaikų dėka aš šiandien pirmą kartą iš tiesų nusišypsojau, net pamiršau norįs miegoti. Kai apkrovė mane kalnu įvairiaspalvių rožių, gladijolių, gerberų ir kitokių rūšių gėlėmis, padėkojau už išties netikėtą vizitą ir pasiteiravau:

- Kokia jums dabar pamoka?

- Matematika, - sugaudė choru prieš išeidami.

Dženingsas, matyt, pasistengė, kad per daug atsipalaidavęs „neatsijungčiau" į sapnų karaliją, todėl geranoriškai išleido vaikius atbėgti iki manęs, o gal ir jis pats užsigeidė dešimties minučių poilsio per pamoką.

Visą besibadantį spygliukais glėbį padėjau ant savo stalo, vazos paieškomis užsiimsiu per pertrauką, tuomet vėl sugrįžau į savo minkštą vietą ir aptilus kilusiam šurmuliui, tęsiau pamoką.

Mokinių apsuptyje praslinko dar dvi valandos, artinosi pietų pertrauką, per kurią turėjo vykti mokinių tarybos renginys mokytojams. Nuskambėjus skambučiui prie manęs priėjo Melisa. Sustojo taip arti, jog galėjau aiškiai užuosti saldų kvepalų aromatą, kurio debesiu apsigaubusi paprastai vaikščiodavo kita josios bendraklasė, todėl mintyse ėmiau svarstyti, ar ji pati jais pasikvėpino, ar kurį laiką buvo netoli anos puošeivos.

- Su Mokytojų diena, - nedrąsiai ištarė prikandusi lūpą.

- Dėkui, - kiek sutrikau, - kaip tau sekasi?

- Puikiai, - prisipažino, - su viena valytoja sutariau, kad, kol ji dirbs čia, aš popietėmis prižiūrėsiu jos vaiką. Man mokės mažiau nei įprastai auklei, bet užtektinai, kad pragyvenčiau toje skylėje.

- Tai su tėvais nutarei neitaikyti, ką? - šyptelėjau.

- Ne.

- Tuomet... sveikinu įsigijus naują darbą.

- Aš... norėjau jums padėkoti už... viską ką padarėt, - nudelbė akis.

- Na, juk žinai, kad... - tą akimirką mane užčiaupė netikėtas lyg perkūnas iš giedro dangaus bučinys. Mano paties nuostabai, aš atsakiau tuo pačiu, o krūtinėje staiga nubudęs naujas žvėris suurzgė, sualsavo ugnimi, bet išsiskladžius dūmams apsidairęs ir nustėręs šmurkštelėjo slėptis atgal į savo guolį. Dešine ranka švelniai atstūmiau tamsiaplaukę nuo savęs.