Čia buvo Evanas Karteris

10 Skyrius: Žvėris turi priešų

2015.10.07 - 10.08. 58 - 57 dienos PRIEŠ

Ramiai žingsniavau vedinas Džeku miško takeliu. Ore tvyrojo drėgmės, nukritusių ant samanų lapų kvapas. Kažkur virš galvos nardė paukščiai, neskubantys išskristi į šiltus kraštus ar pasiliekantys žiemoti čia. Peržengęs nedidelę kalvelę nutariau prisėsti ant seno išvirtusio medžio kamieno. Užverčiau galvą į dangų. Užsimerkiau, įsiklausiau į ošiančių medžių gaudimą, užgožiantį bet kokį pašalinį triukšmą. Tokia ramybė, erdvė... didybė. Miško garsų galėčiau klausytis visą amžinybę, esu tikras, jog nepabostų. Manau... tai magija. Gamta užburia žmogų visa savo esatimi, leidžia prisiminti, kas esi, gali įkvėpti, svaiginti, leisti mylėti, išmokyti skraidyti... mintimis per visą pasaulį, sugeba paguosti, bauginti ir bausti, kai reikia. Kiekvienas gamtos lopinėlis turi savo paskirtį ir savo emociją. Savo sielą. Esu linkęs tikėti, jog šis miškas yra geras. Ne tas, kuris kelia šiurpą, o gūdumoje plikos aukštų medžių šakos kėsinasi paklaidinti ar pražudyti. Šis kitoks. Toks artimas... toks geras, švelnus... toks mano. Ir kartu toks visų.

Iš susimąstymų šį vėlyvą popietės metą mane pažadino žingsniai, šlaminantys paklotę. Apsižvalgiau. Tuo pačiu taku, tik į priešingą pusę nei aš keliavo Emilė. Ji taip pat vaikštinėjo su savo naujuoju augintiniu. Atsistojau. Nejučiomis mano veide atsirado šypsena. Kai mergina priartėjo, pasisveikinau, nors jau buvome šį rytą susitikę darbe.

- Sveika.

- Labukas, - nušvito, - kas gi tave atvedė šitaip toli nuo namų?

- Jis kaltas, - bedžiau pirštu į Džeką, kuris uostinėjo savo broliuką.

- Šaunuolis šunytis, - nusijuokė.

- Ei, klausyk, - staiga man šovė idėja, - ką veiki vakare?

- Jau dabar pavakarė...

- Na, turiu omenyje kiek vėliau, po kokių poros valandų.

- Nežinau. Greičiausiai jau trečią kartą skaitysiu „Vėtrų kalną" susirangiusi ant sofos ir gersiu milžinišką puodelį kakavos.

- O... ta knyga tau tokia įdomi? - pasmalsavau.

- Ne, tiesiog nebeturiu ką daugiau skaityti.

- Tai neskaityk. Ką pasakytum, jei pasiūlyčiau ištuštinti mano piniginę, užsisakyti kalną kiniškų patiekalų ir galbūt pažiūrėti kokį filmą? - pakėliau klausiamai vieną antakį.

- Aaa... kaip tu taip galėjai... paminėjai iš karto dvi didžiausias mano silpnybes... - užvertė galvą į viršų, - taip. Taip, tai būtų nuostabu. Pas ką susitinkam?

- O pas ką norėtum? - klausimu į klausimą atsakiau.

- Gal šį sykį pas mane?

- Man tinka, - sutikau. - Kada tiksliai turiu prisistatyti ant tavo durų slenksčio?

- Ateik šeštą.

- Nevėluosiu.

- Tikiu.

Atsisveikinome iki greito pasimatymo ir patraukėme į skirtingas puses. Turėjau pusantros valandos laiko.

Grįžęs į tuščius savo namus pradėjau ruoštis. Išsimaudžiau karštoje putų pilnoje vonioje, persirengiau kasdienius rūbus į kiek švaresnius, susišukavau. Atrodžiau it naujai gimęs. Susirinkau savo piniginę, telefoną, kitus „svarbiausius" daiktus (na, gerai, be slapukavimų - cigaretes, žiebtuvėlį ir automobilio raktus), tada vėl išskubėjau iš namų nusiaubti artimiausios gėlių parduotuvės.

Sustojau aikštelėje, keliais žingsniais pasiekiau įėjimą, pasukau dešinėn. Čia už prekystalio sėdėjo senas vyriškis su žilais trumpais plaukais ir tvarkinga vešlia barzda. Šalia jo stovėjo lentelė: „Gėlės įvairioms progoms". Akimis apkeliavau įvairiaspalvius žiedus, kurių prieš mane mirgėjo tikra gausybė, kiek stabtelėjau šalia rožių. Tamsūs, žali lapeliai ir sodriai raudoni žiedai nuostabiai kontrastavo vieni su kitais. Ištiesiau ranką, parodžiau į jas.