Čia buvo Evanas Karteris

8 Skyrius: Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

2015. 10. 04. 61 diena PRIEŠ

Ryte nubudau gana anksti, nes saulei spiginant tiesiai į akis, nebuvo įmanoma miegoti. Plačiai nusižiovavęs apsidairiau po kambarį. Emilė snaudė ant dešinio šono, šviesių plaukų sruoga dengė akis. Atsargiai, kad neprižadinčiau jos, atsisėdau, pasitryniau veidą viena ranka. Sunkiai atsistojau, sugraibiau drabužius, vangiais judesiais apsirengiau, tyliai išsliūkinau pro duris į vonią. Nusiprausęs, susišukavęs, tapęs panašesniu į normalų žmogų, minkštai ant kojinių nutipenau į virtuvę, kur sutikau (nė kiek nenustebau) mamą. Ji užsimaukšlinus ausines, per kurias net aš girdėjau grojant AC/DC dainą „T.N.T.", įnirtingai pjaustė mėsą nedideliais gabalėliais. Man praėjus pro šalį, siekiant užkaisti arbatinuką, ausines nusimovė ir paliko gulėti ant pečių.

— Labas rytas, — šyptelėjau puse lūpų.

— Sveikas...

Paėmiau iš lentynos „Paulig" dėžutę.

— Mam?

— Ką? — atsisuko.

— A... — nutęsiau, — atsiprašau dėl vakar.

— Nieko baisaus, vaikeli, vienaip ar kitaip buvai teisus.

— Galbūt, bet vis tiek nederėjo man bent pusės viso to sakyti.

— Dabar tai jau nebe svarbu. Su Nojum (mano tėčio vardas) vakar pasitarėm, nusprendėm pasinaudoti tavo patarimu, — pranešė.

— Tai puiku, Džeidenui tai bus tik į gera, — pripažinau.

— Prie to gerumo... mes pagalvojom, nenorėtum jo pasikviesti pas save per rudens atostogas?

— Galiu pasiimti, jei leidžiat, — sutikau. Man netgi patiko tokia mintis.

Užvirus vandeniui paruošiau porą kavos puodelių, pastačiau ant stalo, kad kiek pravėstų.

— Turi ko nors valgomo pusryčiams? — pasidomėjau.

— Taip. Štai ten uždengti lėkštute blynai, kuriuos kaip tik iškepiau, — parodė į spintelę.

— Dėl Dievo meilės, negi neturi ką veikti, visada ką nors gamini? — nustebau. — Aš išgyvenu rytas, vakaras, per pietus misdamas pusgaminiais, paruošiamais greičiau nei spėju išalkt, o tu... nuo puodų neatsitrauki.

— Tau žūtbūtinai reikia namuose žmogaus, gebančio gaminti. Tokiu šlamštu tik skrandį sugadinsi, — papriekaištavo.

— Ai... viskas, ką aš darau, yra blogai. Rūkymas — mirtis. Valgymas — mirtis. Žinai, gyvenimas irgi mirtis.

— Tiesiog sėsk ir kimšk normalų maistą, man reikia tave atvalgydinti nuo tų nesąmonių, kurias vadini pietumis.

— Gerai, gerai... o kur uogienė?

— Nėra, pasiimk klevų sirupo iš šaldytuvo.

Čiupau nedidelį buteliuką skanėsto, užsipyliau ant kaugės blynų ir nieko daugiau nelaukdamas pradėjau kirsti. Vos pirmajam kąsniui pasiekus mano liežuvį, saldus skonis akimirksniu nukėlė mane į vaikystę. Išvydau pats save, grįžtantį namo auksinei vakaro žarai nudažius dangų, su nubrozdintais keliais bei delnais, po pažastimi spaudžiantį murziną futbolo kamuolį, bet velniškai patenkintą dėl puikiai praleisto laiko ir žvėriškai alkaną po aktyviai praleisto pusdienio. Galiu prisiekti, gatvės futbolas — geriausias visų laikų žaidimas, nes tik jame rezultatai tokie kaip per krepšinį, o vartuose stovėdavo storiausias vaikas iš viso būrio. Tiesa, mano draugų kompanija nebuvo eilinė, mes buvome susigalvoję savo pavadinimą — „Pogrindžio šaukštai". Gal ir nėra labai kuo didžiuotis, tačiau visą šutvę sudarėme devyniese, o tai didžiausias vieningas būrys turbūt visoje šio miestelio istorijoje. Ir jei kas paklaustų, ką labiausiai mėgo valgyti mano draugai, visi neabejodami atsakytų, jog tai buvo mano mamos kepti blynai, kurių man ragauti neteko turbūt nuo pat minėtųjų „šaukštų" laikų.