Čia buvo Evanas Karteris

5 Skyrius: Kelionė

2015. 10. 05 popietė. 64 dienos PRIEŠ popietė

Po penktos pamokos stypčiojau didžiulėje aikštėje. Aštuntokai rinko išmėtytus kamuolius skubėdami persirengti, kol neatėjo lakroso komanda treniruotis rytojaus varžyboms su kita mokykla. Kai paskutiniai vaikai pasišalino, išėjau į koridorių. Ketinau traukti į Emilės kabinetą, nes žinojau ją ten būsint, tačiau staiga sustojau. Ant suoliuko sėdėjo penktaklasis berniukas ir verkė nuleidęs galvą. Priėjau šalia jo. Atsisėdau.

— Kas atsitiko? — paklausiau.

— N... nieko.

— Negali būti, nes antraip čia nesėdėtumėm.

Vaikis pakėlė galvą.

— A, čia jūs... — atpažinęs nusisuko.

— Tai kokios bėdos užpuolė?

Tyla. Kurį laiką jis nesakė nieko. Jau maniau, kad taip ir sėdės, tačiau po ilgos pertraukos vis tik nutarė prabilti:

— Atėmė mano pinigus...

— Kas?

— N... nepažįstu, kažkoks vyresnis vaikas.

— Ir kur jis nuėjo? — pasiteiravau.

— Ten, — pirštu parodė į duris, pro kurias ką tik išėjau.

— Į sporto salę? — nenorėjau tikėti, kad kas nors iš komandos drįstų taip pasielgti, nors kita vertus...

— Mhm, — teigiamai numykė.

— Eikš, parodysi man jį, gerai? — atsistojęs pakviečiau ir mažąjį garbanių.

Nusišluostęs ašaras į megztinio rankovę pakilo nuo suolo, nedrąsiai nusekė mane iš paskos. Įžengėme į trumpą koridorių, kurio abiejose pusėse buvo persirengimo kambariai. Pravėriau kairiąsias duris, kur sportine apranga vilkosi lakroso komandos nariai. Jie net neatkreipė dėmesio į mane, nes gana dažnai čia lankausi prieš varžybas ar svarbesnes treniruotes.

— Matai jį? — paklausiau.

Šviesiaplaukis parodė į batus besivarstantį gynėją.

— Tas.

— Tikrai?

Linktelėjo galva.

— Montgomeri, gali nevargti, ateik čia, — pašaukiau.

Augalotas vienuoliktokas su auskaru lūpoje atsistojo, tačiau pamatęs šalia manęs stypsantį vaiką kiek nusigando, nes, matyt, suprato, kad geruoju tai nesibaigs. Jam prisiartinus išsivedžiau abu į koridorių.

— Brentai, ar tiesa, kad nuskriaudei šį berniuką?

Nugara atsirėmęs į sieną nuleido galvą.

— Taip, — prisipažino.

— Galėčiau sužinoti kodėl? — griežtai paklausiau.

Vėl tyla. Nekenčiu, kai iš žmonių reikia pešti informaciją, vaiposi čia išsižioję, kurčiais apsimeta, negi negali tiesiog pasakyti, kaip yra?

— Man reikėjo atiduoti skolą, — galiausiai pažvelgęs man į akis tarė.

— Dėl to reikia atiminėti kišenpinigius iš vaikų?

— Ne... — nutaisė veido miną, su kuria atrodė tarsi katinas, pridirbęs į šlepetes.

— Kiek paėmei?

— Penkis eurus...

— Dabar grąžink.

— Nebeturiu...