Čia buvo Evanas Karteris

4 Skyrius: Keturios pėdutės

2015.10.01 64 diena PRIEŠ

Ryte garsiai suskambėjo žadintuvas mano telefone, todėl šokau iš patalo it nuplikytas. Pamiršau pritildyti muziką, todėl dabar ji tarsi grąžtas ėjo kiaurai per smegenis. Apsimiegojusiomis akimis šiaip ne taip įžlibinau, kur išjungimo mygtukas. Nutilus Bacho kūriniui vėl griuvau į lovą. Viena ranka perbraukiau veidą, kelis kartus sumirksėjau žvelgdamas į baltas lubas. Klausiausi namų tylos, už lango ošiančių medžių, augančių gatvėje. Saulė dar tik kilo iš už horizonto, todėl kambarys įgijo oranžinį atspalvį. Giliai atsidusęs prisiverčiau šiaip ne taip išlipti iš minkšto guolio, nusvirduliuoti iki spintos durų. Jas atvėręs susiradau tamsų sportinį kostiumą bei išsitraukiau baltus teniso marškinėlius. Apsirengiau, pasukiojau galvą į šalis, sutraškėjo kaulai. Išsliūkinau iš kambario į virtuvę, užkaičiau elektrinį virdulį arbatai. Ištraukiau porą puodelių, šaldytuve suradau dėžę kiaušinių, išėmiau keturis, padėjau ant spintelės. Čiupęs keptuvę sumušiau juos vidun, o tada apsiginklavau mentele ir stojau prie viryklės. Neilgai trukus čirškianti masė pabalo, kraštai įgavo gintaro spalvą, per stebuklą neišsilieję tryniai ėmė trauktis, gelsvėti. Apverčiau kepinį, palaukiau, kol antra pusė įgaus tokį pat pavidalą kaip ir pirmoji. Padalinau patiekalą pusiau, sukroviau į dvi lėkštutes. Padėjau ant stalo. Užlipau laiptais į antrą aukštą, stabtelėjau prie darbo kambario durų. Pabeldžiau. Tyla. Jei ir pažadinau, tai vargu ar suprato, kad beldimas neprisisapnavo, todėl pabeldžiau dar kartą ir paklausiau:

— Melisa, miegi?

Po šiokios tokios pauzės pasigirdo užsimiegojęs balsas:

— Jau nebe.

— Tai šaunu, kelkis ir ateik į apačią.

Nudundėjau atgal. Padėjau duonos, papjausčiau agurko. Sėdau valgyti. Greitai pasirodė ir mergina, visa susivėlusi, vilkinti ta pačia plona suknele. Nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų.

— Nesušalsi?

— Galbūt.

Įsitaisė ant kėdės priešais mane, pradėjo kimšti sočius pusryčius. Kadangi valgyti pradėjau pirmiau, tai ir užbaigiau anksčiau. Įmetęs indus indaplovėn nuskubėjau vonios kambarin. Nusiprausiau veidą kriauklėje, žvilgtelėjau į veidrodį. Susitaršę tamsiai rudi plaukai styrojo visomis kryptimis, į mane spoksojo ir veidą tyrė dvi pilkai melsvos akys, ant skruostų šiek tiek matėsi po nakties užaugusi barzdelė. Paėmiau flakonėlį skutimosi putų, prisipurškiau jų į delną, o tada ištepiau jomis visą veido apačią. Atrodžiau tarsi koks Kalėdų senis. Čiupau skutimosi peiliuką ir pradėjau rytinį ritualą. Kai visi plaukeliai nuo smakro jau buvo pašalinti, nusiploviau baltos spalvos košės likučius. Tada nusišluosčiau veidą rankšluosčiu, kad nevarvėtų vanduo ant džemperio, griebiau dantų šepetėlį ir atlikau įprastinius veiksmus. Kambaryje susirinkau reikalingus daiktus: piniginę, telefoną, raktus, cigaretes, švilpuką... Išsliūkinęs iš kambario moviau pro balkono duris laukan. Iš čia atsivėrė vaizdas į nedidelį vidinį kiemą. Dvi eglės, besistiebiančios į dangų, tarsi kokie sargybiniai stovėjo abiejuose tvoros kampuose. Kartais pasijusdavau toks mažas žvelgdamas į jas... jų galingas šakas. Priminė vaikystę, kai kartu su Dženingsu žaisdavome miškuose, šalia mudviejų gimtojo miestelio.

Nepajutau, kaip tarp pirštų atsirado smilkstanti cigaretė. Susivokiau ją laikąs rankoje tik tada, kai išgirdau merginos balsą sau už nugaros:

— Kodėl jūs tiek daug rūkote?

Atsigręžiau. Ji stoviniavo tarpduryje. Laimei, šis rytas daug šiltesnis už vakarykštį, todėl neturėtų labai sušalti tik su plonu pilku megztuku.

— Nes tai labai, labai blogas įprotis, — nusijuokiau, — šio pavyzdžio geriau iš manęs neimk. Pasiruošusi važiuoti?

— Lyg ir...