Čia buvo Evanas Karteris

7 Skyrius: Gilyn į praeitį

2015.10.03 62 dienos PRIEŠ

Pabudau skaisčiai šeštadienio saulei spiginant man į akis. Elektroninis laikrodis, stovintis ant naktinio staliuko, šalia lovos, rodė pusę vienuolikos. Įsisupau tvirčiau į šiltą antklodę dar nė neketindamas keltis iš minkšto patalo, nors žinojau turįs ropštis lauk, jei žadu kur nors važiuoti. Sunkiai atsidusęs ryžausi iškišti vieną ranką iš savo guolio į vėsų kambarį ir sugriebiau telefoną. Atsidariau orų programėlę, užsimiegojęs vos ką įžlibinau, tačiau sugebėjau įžiūrėti, kad oro temperatūra šils iki aštuoniolikos laipsnių, o tai išties šilta ir sunkiai įtikėtina spalio mėnesiui. Pasitrynęs veidą, plačiai nusižiovavęs nutariau ristis lauk ir visu kūnu pasitikti keliais laipsniais vėsesnio oro srautą, nei kad yra po antklode. Atlikęs patį sunkiausią visos dienos darbą - atsikėlimą, nusvirduliavau iki plačių veidrodinių spintos durų. Išsitraukęs tamsius džinsus ir juodai - pilkai - baltus languotus marškinius trumpomis rankovėmis pradėjau rengtis. Pažvelgęs į savo atspindį, perbraukiau delnu per šiurkštų skruostą. Dygūs maži šereliai vėl dabino veido apačią, todėl pats sau priminiau apšepusį girtuoklį. Užsitempęs naujas kojines, nuo pakabos nusikabinęs užsimečiau švarką, kurio paprastai nedėviu eidamas į darbą, nes buvo prastokas, tačiau išvykai pas tėvus jis tiko. Mano žingsnių pažadintas Džekas pasirąžė, patenkintas pribidzeno prie manęs. Pačiupau nuo palangės dėžutę su sausu šunų pašaru, kurį paprastai vadindavau dribsniais, pribėriau į jam skirtą indelį ir pakišau panosėn. Pats šaldytuve susiradau dešrelių, sumečiau tris į nedidelį puodą, pastačiau virti. Nukėblinęs link lauko durų jas atidariau, kad užkandęs Doleris galėtų išbėgti palakstyti kieme. Vėl sugrįžau prie stalo.

Lėkštei ištuštėjus, sumečiau viską kriauklėn nė neketindamas plauti, nors grįšiu tik rytoj. Nusiskubinau išsivalyti dantų bei pašalinti kvailai atrodančios barzdelės, atsiradusios po nakties, tačiau vonioje radau nemalonią staigmeną - balutę prie kilimėlio.

- Džekai, po velnių, ką čia pridirbai?! - šūktelėjau pyktelėjęs.

Aišku, šuo neketino atsiliepti, o kad per ilgai miegu ir negaliu išvesti augintinio į lauką, yra mano asmeninė problema. Pasiėmęs skudurą ėmiausi valymo darbų.

Kai iškuopiau vonią ir pats susitvarkiau, laikrodis rodė be dvidešimties minučių dvyliktą valandą. Turėjau skuosti kuo skubiau susirinkti reikalingiausių daiktų, jei nenorėjau vėluoti. Pastvėręs kuprinę iš spintos miegamajame, įsimečiau džemperį, piniginę, dantų pastą bei šepetėlį, Dolerio pavadėlį, dėl visa ko nutvėriau ausines. Cigaretes su žiebtuvėliu įkišau vidinėn švarko kišenėn greitam naudojimui. Kai tikrinau, ar viską pasiėmiau, suskambėjo mobilusis. Ekrane subolavo mamos telefono numeris. Tyliai nusikeikęs po nosimi, jog skambina, kai skubu išsinešdint iš namų, atsiliepiau:

- Taip?

- Sveikutis, Evanai, norėjau paklausti, ar planai nepasikeitė ir atlėksi šiandien?

- Kaip tik šią akimirką einu pro duris. Nesijaudink, atvažiuosim. Lauk pasirodant apie trečią valandą.

- AtvažiuoSIM?

- Taip, mama, daugiskaita, - girdėjau kaip po šios mano frazės atsitraukusi nuo telefono sušnabžda „Yes". Ji taip daro visada, kai nutinka kažkas gero.

- Tai šaunu, lauksim, netrukdysiu tada, - vėl su manimi kalbėjo.

- Gerai, iki greito.

- Viso.

Telefoną taip pat įgrūdau į kišenę, laikrodžio rodyklės pavojingai artinosi prie vidurdienio. Moviau laukan, užrakinau duris, pasišaukiau po kiemą bindzinėjantį Džeką, įleidau jį į automobilį, nutrenkiau kuprinę ant galinės sėdynės, įsėdau pats ir nieko nelaukęs išsiskubinau į kelią. Nekenčiu vėluojančių žmonių, o kai pačiam laikas uodegą spaudžia, jaučiuosi itin nemaloniai. Laimei, Emilė gyvena ne taip ir toli, todėl stabdžiai prie įvažiavimo sucypė lygiai vidurdienį. Manęs jau lūkuriuojanti mergina išbėgo pro vartelius, šalia kojų ant trumpo pavadėlio bėginėjo jos ciuckis, rankose turėjo tik vieną rankinę. Atsidariusi dureles įšoko vidun.