Čia buvo Evanas Karteris

2 Skyrius: Pokalbis

Vis dar 2015.09.30 Vis dar 65 dienos PRIEŠ

Po trečios pamokos, kuri vyko dvyliktokams, prie manęs priėjo Melisa Denerling. Ji vilkėjo melsva suknute, kiek per plona apniukusiai dienai, įsisiautusi į pilką megztuką.

— Mokytojau, — kreipėsi mergina.

— Taip? — žvilgsniu perbėgau jos kūnu nuo juodų basučių iki mėlyno segtuko su rožyte, įsegto į tamsių, lygių plaukų sruogą, o tuomet apsistojau ties dviem, žydrom it vandenynas akimis.

— Man... man reikia pasikalbėti, tačiau neturiu su kuo. Niekas to nesupranta...

— Na, tu juk žinai, kad mano kabineto durys visada atviros, kai tik kam to prisireikia, — nusišypsojau, — sėsk, kur tau patogu.

Kaip jau minėjau anksčiau, pas mane dažnai užsuka mokiniai, ieškantys pagalbos. Kelis kartus bandžiau kalbėtis su panele Holt dėl psichologo darbo mokykloje, tačiau ji nesutiko man skirti trečių pareigų, nes tokiu atveju gaučiau didesnį atlyginimą, todėl vis dar šias pareigas einu neoficialiai.

Melisai įsitaisius ant minkštos odinės trivietės sofutės, prisėdau ir aš. Žvelgiau tiesiai į ją, nejučiomis pradėjau tyrinėti merginos veido bruožus, kol kantriai laukiau ją prabilsiant. Giliai atsidususi tarė:

— Aš... iš tiesų bijau apie tai kalbėti, — prisipažino, — tačiau tikiu, jog jūs niekam to nepasakosite. Juk nepasakosite, tiesa?

— Pasakyčiau kam nors tik tuo atveju, jei tokiu poelgiu išgelbėčiau tau gyvybę, — užtikrinau, — o kodėl tu bijai?

— Na... — vėl tęsė žodžius, — jei sužinos, kad išsipliurpiau, mane nudės.

— Sužinos — kas?

— T... tėtis, — labai nenoriai ištarė.

— Kodėl jis turėtų tave skriausti? — šį kartą tikrai nieko nesupratau.

— Nes jis tai daro kone kiekvieną dieną, — nuleidusi galvą pripažino tiesą.

— Namuose tave muša?

— T... taip.

— Ir tu dėl to atėjai čia? — paklausiau keliaudamas smalsiu žvilgsniu per josios kūną ir glotnią odą, tikėdamasis surasti nors kokių smurto žymių.

— Ne. Taip. Nežinau... — nutilo. — Jau kurį laiką buvo ramu, tačiau vakar labai susipykom ir po to, kai tėtis man trenkė, aš pabėgau iš namų.

— Kur jis tau sudavė? — vaidinau susirūpinusį merginos sveikata, nors realiai man į galvą lindo tik mintys apie jos praviras rausvas lūpas, pro kurias plūdo žodžiai. Dailus linkis viršuje darė jas iškilesnes, o tai atrodė ypač seksualiai.

— Čia, — ranka perbraukė per krūtinės ląstos kaulą, — ir nežinau, ką man daryti, nes grįžti nebenoriu. Negaliu daugiau to kęsti, tačiau neturiu kur eiti. Prašau, padėkite man, patarkite, kaip turėčiau elgtis šioje situacijoje, nes pasakyti tiesos apie savo šeimą negaliu nė draugei, nes ji tiesiog nesupras ir tikrai nepriims nors kelioms dienoms, — jau susigraudinusi kalbėjo juodaplaukė, — greičiau pasityčios ir paskleis gandą po mokyklą, kad dabar esu benamė.

— Leisk paklausti, jei iš namų išėjai vakar, kur tu praleidai naktį?

Tyla. Melisa akivaizdžiai mąstė, ar verta atsakyti į šį klausimą. Stebėjau, kaip kilnojasi jos pečiai, kai į plaučius yra įkvepiama oro ir kaip jie sutrūkčioja nuo tramdomų ašarų, kurios plovė tušą, esantį ant blakstienų, ir siaurais juodais upeliais ritosi žemyn.