Čia buvo Evanas Karteris

11 Skyrius: Pasiklydęs

2015.10.09 56 dienos PRIEŠ

Visą rytą lijo kaip iš kibiro. Lietaus lašai barbeno į palanges, plovė langų stiklus, telkėsi į balas gatvėje. Po pietų situacija nė kiek nepagerėjo — vanduo telkšojo visur. Ir kai pagaliau baigėsi darbo valandos, susirinkęs daiktus nuo stalo, apsivilkau striukę. Iškart pasigailėjau mašiną palikęs taip toli kieme. Nusiteikęs panerti po šalto lietaus dušu išpėdinau iš mokyklos.

Įsėdęs į mylimą „Chevrolete" patryniau delnus vienas į kitą, nes pirštinių, deja, nedėvėjau ir dėl to sušalau, kol pasiekiau savo tikslą. Išsukęs iš stovėjimo aikštelės patraukiau keliu namo, tačiau už pirmo posūkio išvydau žingsniuojančią susigūžusią Melisos figūrą. Stabtelėjau šalimais, pravėriau langą.

— Pavežti? — paklausiau.

Tamsiaplaukė atsisuko.

— Ką? — nustebo.

— Šok į vidų.

Ji klusniai atsidarė dureles ir klestelėjo šalimais. Nesuprantu, ką, po velnių, aš čia dirbu? Juk buvau nusprendęs nepradėti žaisti šio žaidimo.

— Ką jūs darot? — paklausė.

— Am... siūlausi pavežti.

— Aš ne tai turėjau omenyje.

— Žinau, — atsidusau.

— Tai kodėl šitaip elgiates su manimi? Vieną dieną kalbat, kitą dieną vengiat, trečią dieną vėl tiesiate pagalbos ranką... Juk suprantat, kad tai mane išves iš proto.

— Patikėk, ne tu viena dabar sutrikusi, — toliau važiavau lygiu keliu, — aš nenoriu tau suteikti kokių nors tuščių vilčių, tačiau taip pat neketinu leisti klampoti tokiu oru šitokį atstumą.

— Išprotėsiu...

— Aš irgi.

— O jūs dėl ko?

Jaučiau, kaip ji pakėlė akis į mane. Žvilgsnis tiesiog degino bandydamas įskaityti mano veide kokią nors emociją. Tuo metu žvėris krūtinėje, kuris užgimė visai neseniai ir porą dienų kiūtojo pasislėpęs bei įbaugintas, dabar vėl nedrąsiai pauodė orą, lyg tikrindamas aplinką, ar saugu. Dieve, ir į ką aš klimpstu?

Važiuojant laikas prabėgo itin greitai, todėl motelį pasiekėme per mažiau nei penkias minutes. Sustojęs aikštelėje atsigręžiau į Melisą.

— Nori sužinot, dėl ko išprotėsiu? Dėl to, kad esu sumautai giliai pasiklydęs. Aš myliu kitą. Turi šitai suprasti. Tačiau nesuvokiu, kodėl tuomet nesugebu tau pasakyti trumpučio „ne" ir nė nežvilgtelėdamas atgal pasitraukti. Patikėk, klausiau savęs, kas mane laiko pririštą mintimis prie tavęs, bandžiau kaltinti tavo ir mano sesers panašumą, bet juk su sese taip nesielgčiau. Būti su tavimi — tai tas pats lyg žaisti su ugnimi, tačiau negaliu ignoruoti to, jog yra kažko daugiau. Klausi, kodėl tai vengiu, tai šneku, lyg niekur nieko pasisodinęs tave čia? Manau, todėl, kad verti mane jaustis pasimetusiu, išmuši iš vėžių taip, kaip dar niekada nebuvau, o vien mintis, kad kas nors, ką nors, kur nors pamatys ar nugirs, kelia siaubą, nes ant kortos galiu pastatyti ne tik vieną merginą. Kiek nors aiškiau? — išklojau viską, kas gulėjo ant širdies.

Mėlynakė žiūrėjo suglumusi dėl tokio atviro monologo. Nusisukau, užsikniaubiau ant vairo. Staiga žvėris (manau, duosiu jam Kalipto vardą, nuo žodžio apokalipsė, kuris tinka padėčiai apibūdinti) panoro, kad pabučiuočiau šalia sėdinčią merginą. „Tau negalima, kvaily, tau negalima, galvok apie Em", — ėmiau kartoti pats sau mintyse, tačiau padaras jau drąsiau kėlė galvą, nė neketino paisyti, ką jam sakau, ir dar akimirką palaukęs puolė. Atsigręžęs į Melisą įsisiurbiau į josios lūpas, kurios nieko nelaukdamos man atsakė. Burnoje pajaučiau braškes ir šokoladą, tai taip skyrėsi nuo Emilės... bet negaliu sakyti, jog man nepatiko. Priešingai. Šokoladas juk mano silpnybė. Juodaplaukės ranka nuslydo man už kaklo, įsivėlė į plaukus, tokiu būdu lyg suklijuodama mudu dar arčiau vienas kito. Paprastas bučinys netruko peraugti į karštas glamones, kokių dar per trumpą savo gyvenimą nebuvau patyręs. Ši aukšta tamsiaplaukė privertė širdį daužytis greičiau, nei kada nors anksčiau. Nors tvirtai jaučiau, kad privalau liautis, greitai to padaryti nebeįstengiau, o kai pagaliau atsiplėšėm vienas nuo kito, buvo prabėgusios kelios minutės.

— Tik, prašau, neversk manęs rinktis, — paprašiau, — ir šiukštu niekam apie tai neprasitark.

— Aš prižadu.

— Tikiu.

— Ir ko gero... man jau laikas eiti, tad... ačiū, kad parvežei, — šyptelėjo, — iki.

— Viso, — tarstelėjau jai išlipant į lietų.

Vos jai nuėjus atsirėmiau į sėdynę, užverčiau galvą, užsimerkiau ir giliai, giliai atsikvėpiau. Norėjau pranykti. Skradžiai žemėn sulįsti. Jei tik Emilė būtų tai mačiusi...