Impure

30

-Pone Keidžai, atrakinkite duris. - Pažvelgiau į Rajano besišypsanti veidą. Jis peslepė viešbučio numerio kortelę vidinėje švarko kišenėje  ir artinosi prie manęs, kas privertė mano visą kūną pašiurpti. Keidžas žvelgė į mane giliai, mįslingai, jo akys tiesiog švitėjo žiūrint į mano susijaudinusį veidą.

-Viskas neturėjo šitaip pasisukti. - Aš nesupratau ką jis turi omenyje ir tiesiog žiūrėjau į užrakintas duris.

-Atrakinkite duris. - Mano balsas sutvirtėjo, o Keidžas nusišypsojo atsistojęs prieš mane.

-Eva, mes turime nieko netrukdomi pasikalbėti. - Jis tikriausiai šaiposi iš manęs...

-Tam nebūtina užrakinti durų. - Rajanas tarsi tampydamas mane už plonų nervų siulų, šypsojosi. Jo šypsena mane baugino ir aš jau pradėjau gailėtis, jog čia atvykau. "Jis tik blefuoja, nusiramink" vidinis balsas manęs negalėjo nuraminti.

-Atsipalaiduok. - Keidžas praėjo pro mane nužvelgdamas mano kaklą, o aš spėjau užuosti alkoholio kvapą, kuris sklido iš jo. Kai jis žengė žingsnį prie apvalaus nedidelio stalo, aš pajudėjau link durų ir nustvėriau rankeną, tačiau durys neatsidarė. Keidžas stovėdamas man už nugaros pradėjo juoktis, kas baugino mane dar labiau. Aš pradėjau judinti rankeną dar smarkiau, tačiau mano pastangos buvo bevaisės.

-Atidarykite duris! 

-Pataupyk jėgas, Eva. Mes esame dvyliktame aukšte, kuriame nėra jokių kitų numerių, tik šis. Gali šaukti, rėkti, daužyti duris, visvien tavęs niekas neišgirs. - Ne, ne, ne... Šito negali būti!

-Ką jūs darote?! - Atsisukau į Keidžą, kuris laikė taurę vyno. Jo mėlynos akys švitėjo šiame tamsiame kambaryje it žibintuvai ir žiūrėjo į mane tarsi į vienintelį objektą šioje patalpoje.

-Tu norėjai viso šito, Eva! - Keidžas paleido vyno taurę į sieną, kurią kątik laikė rankoje. Taurė sudužo į šipulius ir jos šūkės nukrito ant kiliminės dangos, o vynas paliko dėmes ant baltos sienos. Tai buvo dar vienas žingsnis iki panikos.

-Aš nesuprantu jūsų. - Sugniaužiau kumščius žvelgdama į įniršusį Keidžo veidą. Jis mikliai priėjo prie manęs ir sučiupo už riešo, pasodindamas prie šalia esančios kedės.

-Aš turėjau mums kitus planus, Eva. - Keidžas tariant šiuos žodžius, pritūpė prie manęs ir įsistebeilijo į mano akis. Suspaudusi lūpas ir sukasdama žandikaulius, žiūrėjau į psichopatą prieš mane. Mano rankos pradėjo virpėti žiūrint į jo veidą. Aš nežinojau kas vyksta, tačiau žinojau, jog tai prie nieko gero nenuves. Aš ir vėl suklydau. Suklydau patikėdama save Keidžui ir netrukus jis man parodys savo tikrąjį veidą.

-Kokius planus?! - Iškošiau pro sukastus dantis. Tai, jog Keidžo įtūžis didėjo, buvo faktas.

-Aš norėjau tau parodyti pasaulį, - Keidžas sparčiai atsistojo. -Tačiau jis buvo greitesnis! - Jis? Apie ką po galais jis kalba?!

-Aš nežinau apie ką jūs, tačiau... - Kilstelėjau nuo kedės, ant kurios mane vėl pasodino Keidžas sučiupdamas už pečių. Mano akys pradėjo bėgioti it pašėlusios ir tai buvo įrodymas, jog tuoj pradėsiu panikuoti.

-Tu žinai apie ką aš, Eva. Tu puikiai žinai. - Keidžas atsisėdo kelių centimetrų atstumu, ant lovos.

-Aš nežinau. - Sukuždėjau bandydama jo neįsiutinti. Galbūt jei mes pasikalbėsime, jis mane paleis.

-Tu žinai! - Surekė jis, o aš krūptelėjau. Keidžas susiraukė išduodamas kelias raukšles ant jo kaktos, o aš negalėjau susifokusuoti ties tuom, ką jis sako. Man tik rūpėjo iš čia išeiti. Jis išgėręs, nežino ką daro, o tuo labiau ką kalba.