5

2.8K 241 58
                                    

Tankiai kvėpuodama, jusdama didžiulį diskomfortą, išdžiuvusią gerklę ir besiliejantį prakaitą mano kūnu, pramerkiau akis. Viršuje ir vėl baltos lubos, ligoninės kvapas ir besižėriantys prisiminimai. Aš, Karla, mūsų pokalbis, Džeinė ir...

-Dieve mano! – Surikau pašokusi ant ligoninės siauros lovos. Į mane žvelgė juodaplaukė, išgąstingomis akimis, sėdinti priešais, ant lovos.

-Kas, kas nutiko? – Ji suėmė mano ranką, kurioje buvo kateteris. Pradėjusi dairytis po patalpą, jo neradau. Argi tai buvo sapnas? Nejaugi aš sapnavau, kad Kilianas yra čia? Ligoninėje, šalia manęs? Jeigu taip, tuomet tas sapnas buvo toks realus ir kvapą gniaužantis. Aš net užuodžiau jo kvepalus, jutau buvimą šalia, tą ryšį, besikapstantį taip giliai.

-Kodėl aš čia? – Vis dar žiūrėdamasi aplink palatą, paklausiau Džeinės. Mergina išraudo, pasimetė ir pradėjo giliai kvėpuoti.

-Tu nualpai, nepameni? Bute, po to kai Karla išėjo. – Pasitrynusi šlapią sprandą linktelėjau Džeinei. Taip, pamenu, man pasidarė bloga, tamsu, tvanku ir aš praradau pusiausvyrą.
Persigandusi, paliečiau savo nedidelį pilvą.

-Viskas gerai, ar ne? Juk viskas gerai? – Klausiau merginos, nes nesupratau, kas po galais vyksta. Negalėjau nusiraminti, jaučiausi taip neramiai ir nenuovokiai.

-Vaikeliui viskas gerai. Tau atliko tyrimus, kol miegojai ir sulašino skysčių. Gydytojas sakė, kad tavo organizmas nusilpęs ir tau reikia kalno vitaminų. Jeigu nepradėsi rūpintis savimi ir mažyliu, nežinia kas gali nutikti, Eva. Turi susiimti. – Žvelgiau į ligoninės aprangą ant savęs ir dar labiau pradėjau jaudintis.

-Kokia čia ligoninė?

-Bostono Piligrimų ligoninė, Eva. Nurimk ir atsigulk, prašau. – Džeinė kilstelėjo nuo lovos ir pataisė man pagalvę, esančią už nugaros. Įkvėpusi oro gurkšnį, bandžiau nurimti ir atsirėmiau. Džeinės žvilgsnis manęs neramino, jis išdavė nerimą. Jos akys šokinėjo it patrakusios ir ji negalėjo pažvelgti tiesiai į manąsias.

-Akimirkai pagalvojau, kad mačiau Kilianą, tačiau tai buvo tik sapnas. – Gerklę pradėjo smeigti vos tariant jo vardą. Mergina nuleido akis, praskyrė siauras lūpas ir nurijo seiles. Šalti lietaus lašai, besibeldžiantys į langą, regis pradėjo smigti man į širdį. Ji to nepadarė...

-Tai nebuvo sapnas. – Vidų nuliejo karštis ir kiekvienas pūkelis ant odos įsielektrino nuo patirto šoko. Išgirdusi jos žodžius, galvojau, kad ir vėl nualspiu. Jeigu būčiau stovėjusi, kojos nebūtų manęs išlaikiusios ir aš krisčiau taip smarkiai, kaip kritau viduje.

-Ką tu padarei? – Virpančiomis lūpomis ištariau.

-Ką turėjau padaryti jau senai. Jis turi žinoti tiesą, Eva. Jūs negalite kentėti dėl šio kvailo melo! – Ji sugriovė mano trapų gyvenimą, kurį pradėjau ir vėl po truputį statyti. Ji sugrąžino į mano gyvenimą jį. Tą, kuris pakankamai jį sugriovė, o dabar galutinai sutraiškys.

*Prieš valandą*

Aukštas, raumeningas, tatuiruotas rudaplaukis įžengė į šimtas penktąją palatą. Jis ėjo lėtai, nes baimė jį lydėjo su kiekviena sekunde arčiau jos. Ne, jis to neparodė ir sau nenorėjo prisipažinti. Bandė vyti šias mintis šalin ir užsikrauti ryžtu bei pykčiu. Jis tą ir vėl pradėjo daryti. Nuo akimirkos, kai sužinojo, kad ji laukiasi. Kai jam paskambino Džeinė Evans ir pranėšė, kad jo buvusi mylimoji laukiasi jo kūdikio. Kilianas Ariasas ir vėl pradėjo kovoti su savimi. Savęs jis niekada neišduodavo, kada kalboje nebuvo jos. Kada ji nežiūrėjo į jį tomis viltingomis akimis, kada nieko iš jo nesitikėjo, kada nebuvo šalia ir nemanipuliavo jo savo prisilietimais. Tada jis buvo ramus ir galėjo susikoncentruoti, pasitikėti savimi. Išgirdęs šią žinią, jis it atsibudo po mirties. Jo viduje sprogo bomba...
Kilianas sustingo pamatęs Evą gulinčią be sąmonės, priveržtą prie lašalinės, ramiai kvėpuojančią. Po dvėjų mėnesių, jis ją pagaliau pamatė.
Stipriai sugniaužė kumščius, sukąndo žandikaulį ir primerkė akis, bandė... Bandė jos neapkęsti. Žiūrėti į ją ir neapkęsti. Čia ir dabar. Jam pavyko supykti, tačiau jis pyko ne ant jos, o ant savęs, kad negali jos nekęsti.
Jis žvelgė į jos miegantį, angelišką veidą, į ilgas, tamsias blakstienas, mažą nosytę, putlias lūpas, į jos nukirptus plaukus...
Jis nė nepajuto, kad tuo momentu nekvėpavo. Tik iki beprotystės geidė ją paliesti. Priglausti prie savęs, į veidą išrėkti, kaip suknistai privertė jį jaustis. Ir klausti, klausti, klausti... Klausti, kodėl jį paliko? Kodėl atėmė save iš jo? Kodėl nepakankamai mylėjo ir iškeitė?
Tačiau ji buvo tokia rami, nebūsenoje jam atsakyti. Ji miegojo, o jis mirė dar kartą suvokdamas, kokį skausmą jaučia. Ir nuo šiol tas skausmas nesibaigs, nes dabar yra kažkas, kas sujungs juos amžiams.
Kilianas ištiesė ranką, ilgais pirštais perbraukė per jos plaukus, užsimerkė liesdamas švelnų skruostą ir norėjo pravirkti nuo spaudžiančio jo jausmo. Buvo taip gera ir vėl ją paliesti... Jam trūko to kaip oro...
Jis nuslinko delnu į apačią ir priglaudė jį prie jos nedidelio pilvuko, įkvėpė ir jį paglostė. Ten viduje, slėpėsi jų mažylis ar mažylė. Kilianui tai reiškė daug. Daugiau už viską. Todėl nuo šiol, viskas bus taip, kaip niekada nebuvo.
Jis staigiai atsitraukė, stipriai užsimerkė, giliai įkvėpė ir... Atsisakė jos. Atsisakė visų jausmų, lydinčių jį kartu su ja. Atsisakė gailestingumo, supratingumo, švelnumo, rūpėstingumo ir visko, kas darė jį silpnu. Ne, jis nenori būti tokiu, kokiu buvo prieš ją. Jis nori būti šaltakrauju monstru, priverčiančiu ją kentėti. Eva Anders pažins Kilianą Ariasą tokį, kokio dar niekada nepažinojo...

ImpureWhere stories live. Discover now