Impure

45

-Eva... – Dangiškas mano gyvenimo meilės balsas žadino iš laimingo sapno. Atmerkusi sulipusias akis, kilstelėjau galvą nuo Kiliano plačios krūtinės ir pažvelgiau į jo apsimiegojusias, siauras akis. Pažvelgęs į mane, jo lūpos kilstelėjo šonu, išspausdami kreivą, rytinę, patrauklią šypseną. Įkvėpusi, iškvėpiau orą pavirtusį į dūmus ir Kilianas surakino mane savo glėbyje, taip norėdamas sušildyti. Paslėpusi nosį linkyje tarp jo kaklo ir krūtinės, įtraukiau į save brangiausio kvapo pasaulyje. Jis sunėrė pirštus į mano plaukus ir pabučiavo viršugalvį, lengvai atsidusdamas.

-Labas rytas. – Sumurmėjau.

-Labas... – Kimus ir seksualus Kiliano balsas buvo vertas milijono.
Mes tokie išprotėję... Vakar buvau persekiojama to nežinant, dėl manęs lūžo nekalto vaikino pirštai, o po to pasimylėjau su Kilianu it nieko nebūtų nutikę. Maža to, ištariau jam žodį, kurio jis laukė. Tai ne tik žodis, tai didžiulis sprendimas pakeisiantis mūsų gyvenimus. Vietoje to, kad važiuotume namo pas Luisą ir Lolą, vis dar gulime ant galinės automobilio sėdynės ir glaustomės negalėdami atsidžiaugti vienas kitu. Rytai buvo mūsų metas, kai nereikėjo jokių žodžių, nes būvimo kartu visiškai pakako. Norėjosi tik jausti vienas kito gyvybes ir tą meilę. Sutikusi tekėti už jo, jaučiuosi išsilaisvinusi. Nuo kankinančių ir slegiančių minčių tokių kaip : „Kas bus vėliau?" „Kas bus po to ir ano?" „Kas, jeigu viskas bus taip ir kitaip..." Aš nuo jų pavargau ir pagaliau išsivadavau. Aš noriu būti su juo ir visada norėsiu būti tik su juo, todėl tik ateitis parodys kas ir kaip viskas bus. Žinoma, tekėdama už Kiliano Ariaso aš sulauksiu didelio galvos skausmo, bet mes tai išgyvensime kartu. Priešinsimės viskam, kas norės kliudyti mūsų laimei ir trise tapsime didžiausia jėga nugalinti viską.

-Kilianai, šiandien Kūčios! – Pašokau nuo jo, kai galva prabudo ir praplatino savo mintis.

-Nejaugi? – Plačiai nusišypsojo jis, kilstelėjęs antakius. Jis nusijuokė iš manęs ir nuleido kojas atsisėdęs ir atrėmęs nugarą į sėdynę. Padariusi tą patį, pavarčiau akis ir žvelgiau pro aprasotą langą. Šioje apleistoje automobilių aikštelėje nebuvo nei vieno automobilio tik mūsų. Iš kur jis žino visas tokias vietas?!

-Mums reikia grįžti namo ir dar tiek daug padaryti. Reikia sudaryti meniu, nupirkti ir supakuoti žaislus, o Dieve... Man reikia ruoštis egzaminui ir... – Entuziastingai mojavau rankomis ir bandžiau Kilianui išaiškinti tai, ką jis puikiausiai žinojo ir nusprendė mane, beprotę užčiaupti bučiniu. Su juo, jis užliejo mane laime ir dar didesniu jauduliu. Aš teku už Kiliano Ariaso!

-Tu būsi puiki namų šeimininkė, žmona ir mama. – Pakštelėjęs į lūpas, tarė Kilianas. Širdį apgaubė lengvas šilkas ir pilnatvės jausmas užpildęs plaučius.

-Mama? – Kilianas pabučiavo mano nosies galiuką ir pasikasė netvarkingą barzdą.

-Taip. Jau įsivaizduoju tave bėgant po visus namus su šaukštu, bandant pamaitinti mūsų sūnų, kol dar du temps tave už sijono ir prašys su jais pažaisti. – Sukikeno jis, jo rudoms akims sublizgant. Aš vis dar negaliu tuo patikėti... Aš dar nepripratau prie jo, prie mūsų laimės, kaip galiu priprasti prie minties, kad mes su Kilianu tuoksimės?

-Dvejų vaikų mums bus per akis. Pasisekė, kad Luisa bus vyresnioji, kaip mergaitė, galės man padėti. – Kilianas rūgtelėjo veidą ir patraukė kelis plaukus nuo mano veido.

-Noriu penkių. O gal septynių... – Rimtai ištarė jis, svajodamas.

-Tu juokauji?! Kaip aš atrodysiu po tiek vaikų? – Prunkštelėjau žvelgdama į jo linksmą ir patenkintą veidą. Kilianas, holdingo savininkas, išdulkinęs pusė pasaulio merginų bandys būti šeimynišku vyru ir daugiavaikiu tėvu? Tai bent staigmena!