Impure

20

-Dar vieną. – Stumtelėjus stiklinę stalviršiumi, ji nuslydo prie barmeno. Šis padarė kas liepta ir pripildė stiklinę brendžiu, grąžinęs ją man.
Kokia gyvenimo ironija... Ariasas aš ar ne, barai jau mano kraujyje. Jeigu ponia Arias nebūtų manęs užkrovusi Pablui Ariasui, aš juose nesėdėčiau ir negerčiau, o dirbčiau. Mano biologinis tėvėlis iki keturiasdešimt penkerių metų dirbo barmenu, o tada nusipirko tą patį barą. Džiaugėsi jis juo dešimt metų, o tada mirė dėl širdies problemų. Visa tai aš sužinojau vakar. Ne dėl to, kad man rūpėjo, ne dėl to, kad aš norėjau jį pažinti ar kas nors panašaus. Aš norėjau sužinoti tikrąją savo prigimtį ir pradėjau gailėtis tą pačią sekundę. „Kilianas Kastilo, barmeno sūnus." Jėzau, skamba šlykščiai ir apgailėtinai. Pablo nuopelnai, kad iš manęs išaugino ne kerėplą, o su krauju po nosimi siekiantį savo tikslo. Ir šiandien, aš keliu taurę ir už jį, už tą dėl kurio esu, kas esu. Vyras, o ne nevykelis, koks buvo mano tikrasis tėvas.
Jau galiu įsivaizduoti koks įtūžis aplies Pablą, kai sužinos, kad jį visą gyvenimą mulkino. Jis dar smarkiau neapkęs manęs ir Marijos, kuri jau bus mirusi. Jo palikimas manęs nejaudina ir galiu garantuoti, kad jis norės atimti pavardę iš manęs. Ką gi, aš jau neturiu ko prarasti. Kuo daugiau žmonių palieka mane, tuo geriau. Aš jau prie to pratęs ir po truputį suprantu, kaip pats palieku save.
Atsidusau ir žvilgtelėjau į merginas, sėdinčias man iš dėšinės. Jos šypsojosi man ir ta šypsena tiesiog maldavo, kad pavaišinčiau jas kokteiliais. Nusišypsojau joms atgal ir kilstelėjau stiklinę, prieš ją užversdamas. Girdėjau, kaip jos sukikena viena kitai.
Kekšės. Taip vadinamos, šiuolaikinės moterys. Vos užpakalį apdengiantys sijonai, tonas makiažo, ilgi nagai ir išverstos krūtinės. Jos sako, kad gerbia save nors to dar už horizonto nematyti. Jos daro tai, kas telpa į tas mažas smegenis ir galvoja, kad yra pasaulio bambos. Gyvena viena diena, dėl nieko nesirūpina, kvailioja, miega su skirtingais vyrais kas savaitgalį, o po to verkia, kad į jas niekas nežiūri rimtai.

-Tai taip seksualu... – Išgirdau balsą už nugaros. Susiraukęs dėl sudrumstos ramybės, pasisukau į viešnią.

-Atleisk? – Prunkštelėjau. Prie manęs priėjo keturiasdešimtmetį perkopusį moteris, tamsiais, kaštono spalvos plaukais, žydromis akimis ir skaniomis lūpomis. Nuleidęs akis kiek žemiau, perbėgau per jos sočią figūrą ir vėl sudėjau alkūnės ant aukšto baro stalo. Šiandien aš nenusiteikęs ką nors dulkinti.

-Seksualu, kai vyras skandina savo liūdėsį alkoholyje. Ypač jeigu tai dėl moters. – Svajingu, gundančiu balsu ištarė ji ir prisėdo šalia manęs, traukdama savo tamsią, trumpą suknelę iki kelių. Tokiame amžiuje, ji atrodė patraukliai.

-Šį vakarą aš bėgu nuo moterų. – Prisimerkiau nuo tvankaus ir akis rėžiančio oro. Čia buvo gausa žmonių, nors pats baras ir mažas, įkurtas už Bostono ribų.

-O neturėtum. – Ji suglaudė delnus ant stalo ir žiūrėjo į mane, siekdama akių kontakto. Aš nebuvau susidomėjęs ir norėjau, kad ji dingtų. Nebenoriu nieko, tik jos... Tos, kurią beprotiškai įskaudinau.

-Susirask kitą kompaniją. – Pasukiojau savo stiklinę, žaisdamas su gėrimu.

-Tu puikiai tiksi. Kaip matau, moki kalbėti, o aš moku klausytis. Bei patarimai mano nepatys prasčiausi. – Kodėl moterys tokios įkyrios, kai joms reikia to tarp kojų? Kodėl jos tiesiog negali pasakyti, kad nori būti krušamos? Kokia problema, velniai rautų?

-Brangioji, pasilaikyk savo patarimus sau.

-Nebūk grubus ir užsakyk man gėrimą. – Ohoho, koks naglumas. Nejaugi jos senai niekas netvarkė?

-Kokteilio ar ko nors stipresnio, madam? – Ironiškai tariau, pasisukęs į ją. Jos mėlynos akys sublizgėjo, žiūrėdamos į manąsias ir ji nusišypsojo.