26

4.1K 222 100
                                    

Eva Arias. Negaliu patikėti, kad po kelių mėnesių, turėsiu jo pavardę. Pavardę, kuri buvo atėmusi iš manęs viską, o dabar duos man naują gyvenimą. Ši pavardė man buvo tokia atšiauri, jog niekada nemaniau, kad ji bus mano. Mano ir mano vaikų.
Vyras užvaldęs mano pasaulį, taps mano amžiams. Taip ar anaip, jis neturėjo išeities. Arba mane nužudyti arba vesti, nes jis niekaip nebūtų manęs atsikratęs. Ir pagaliau mes kartu. Statusas, santykių pavadinimas visiškai nesvarbus, svarbu tai, kad mes atsidavėme vienas kitam dvasiškai. Dabar mums reikia mokytis dar labiau suprasti vienas kitą, palaikyti ir pasitikėti. Man jį reikia išmokyti švelnumo, atlaidumo, o jam mane – atsikratyti šio kvailo naivumo. Jam reikia išmokti būti geresniam ne tik su manimi, bet ir truputėlį pradėti gerbti kitus žmones. O, man reikia susiimti ir nerodyti savo jausmų ir emocijų netinkamoje vietoje, su netinkamais žmonėmis. Aš būsiu Arias ir visos akys bus į mus. Šiais laikais retai kas turi garbingą reputaciją ir jeigu mes norime būti galingi, visi turi kiek bijoti ir gerbti mus. Tada, niekas nedrįs lįsti į mūsų šeimą. O kas mūsų šeimoje, tai tik priklauso mums. Tai ir yra laimingo gyvenimo paslaptis. Daugiau patylėti, daugiau klausytis, daugiau dirbti, daugiau mokytis ir daryti tai, kas teikia laimę nesidalinant tuo su visu pasauliu.

-Apie ką galvoji? – Įtraukiau orą, kai Kilianas palietė mano ranką, vairuodamas savo naujutėlį „Bentley" žvėrį. Kai mes kartu, jis nori būti tik dviese ir nenori naudotis vairuotojų paslaugomis. Jis taip pat kaip ir aš, nenori dalintis su manimi su niekuo, nori savo energija dalintis tik su manimi. Tai neįmanoma, nes mūsų meilę mes jau turime dalinti į keturias dalis.

-Aš laiminga, Kilianai. – Viduje buvo toks geras ir šiltas jausmas, neapsakomai geras. Aš tiesiog buvau euforijoje, gėriau į save jo vaizdą, saulės šviesą ir jaučiau kaip meilė užpildo mane visą.

-Nedaryk to. – Jis pasisuko į mane savo nuostabiomis, rudomis akimis ir apdovanojo įžūlia šypsenėle. Kadangi prieš pietus buvo nepakenčiami kamščiai, nusprendžiau į juos nekreipti dėmesio ir toliau mėgautis mūsų kelione link namų.

-Ko? – Žvilgtelėjau į savo žvilgantį žiedą.

-Nebūk tokia graži. – Jis pirštų galiukais perbraukė per mano skruostą, sužadinęs drugelius pilve.
Kai išėjome iš bažnyčios, nuvažiavome iki mano buto ir susirinkusi reikiamus daiktus, užrakinau jį. Prieš leisdamasi į ilgą kelionę lėktuvu, paskambinau savo gydytojai ir pasiteiravau dėl skrydžio. Ji sakė, kad jokios rizikos man ar mažyliui nėra, todėl galime vykti ramia galva. Kadangi išvykstame šiandien vakare, turime viską suspėti ir pranešti apie tai Luisai, kuri jau laukia mūsų namuose. Turėsime tik tris dienas pabūti kartu, bet tikiuosi per tą laiką, ji visiškai atsileis ir atleis man. Žinau, kad ta mažytė širdelė vis dar įsižeidusi. Nors jai tik šeši, ji elgiasi ir mąsto kaip suaugęs žmogus. Taip ji elgiasi ypač su tais, kuriais nepasitiki. O, kai ji mane pamilo ir įsileido, elgėsi kaip šešerių metų vaikas. Tai Killiano nuopelnas, kuriam vis dar reikia mokytis būti tėvu. Mums abiems reikia.

-Kaip mes tai pasakysime Luisai? – Baimingai žvelgiau į Kilianą.

-Manau, žinia, kad ji turės broliuką, ją nustebino labiau nei nustebins mūsų susižadėjimas, – Kol sėdėjome kamštyje, mano svajonių vyras pasisuko į mane ir paglostė mano pilvuką, kuris didėjo su kiekviena diena. -Sofija ruošia mums nuostabius pietus. Turime juo gerai rūpintis, Eva. Jis turi būti stiprus vyrukas. – Šyptelėjo Kilianas. Negaliu kęsti to, kad mano širdis apmiršta nuo jo mielumo, nuo to, koks jis laimingas, kad aš nėščia.

-Tavo planas padaryti mane storą?

-Storą ir visą mano. – Jis pasilenkė ir pakštelėjo į mano lūpas, o aš nuleidau akis į jo krūtinės plaukus. Jo barzda jau darosi per vešli, ant krūtinės ir rankų plaukai. Tikras apžėlęs, karštas, tamsus Kolumbietis.

ImpureWhere stories live. Discover now