Impure

2

Šešiasdešimt dienų be Kiliano. Šešiasdešimt dienų verkimo, liūdesio, streso, nepakeliamo skausmo. Du mėnesiai be jo liepsnojančių akių, šypsenos, balso, prisilietimų. Jo veidas pradeda blukti mano atmintyje ir tai kelia paniką kiekvieną kartą vis labiau. Kvapo marškinėliuose nebeliko kaip ir jo pačio. Visi išpasakyti žodžiai ir pastangos išsiliejo ant balto lapo kaip rašalas ir buvo negailestingai išmestas į šiukšlių dėžę. Mano akys nebespindėjo kaip Kalėdinės lemputės, nes nebeturėjo dėl ko spindėti, o ir Kalėdos virto pačia žiauriausia švente.
Kiekviena kartą einant gatve vis ieškau jo, bet nebegaliu rasti. Ieškau kiekviename žmoguje, bent ko nors, kas primintų jį ir kiekvieną kartą įsitikinu, kad jis toks vienas. Mano pasiilgtas, mylimas, nepakartojamas nepadorusis.
Galvoje prisiminimai keičia vienas kitą, kiekviena minutė kaip valanda, verčianti mąstyti apie jį. Kur jis, ką veikia, ar galvoja apie mane? Prisimena kokie mes buvome, nekenčia manęs, pyksta, keikia? To aš niekada nesužinosiu.
Devyniasdešimt septynios dienos, kai aš ne viena. Manyje auga mažasis jis, ar mažoji aš. O, galbūt mažoji jis, ar mažasis aš? Tą aš sužinosiu po kelių savaičių.
Aš nėščia. Ne viena, daugiau ne viena. Aš turėsiu savo kūdikį. Būsiu mama, jis taps dar kartą tėčiu.
Tikriausiai, tai dar vienas gyvenimo išbandymas. Jis man davė už ko kibtis. Dėl savo žmogučio viduje aš negalėjau pasiduoti. Jis atėjo pačiu laiku, tada, kada jau buvo viskas prarasta. Jis mane išgelbėjo nuo vienatvės, agonijos, savęs praradimo. Nesvarbu, kartu mes su Kilianu ar ne, tai mūsų vaikelis. Jis gimė iš mūsų meilės, netikėtai, nelauktai, bet vis dėl to, pačiu laiku. Tai Dievo dovana, geriausia dovana, kurią saugosiu visą savo gyvenimą. Gaila, Kilianas to nesužinos. Apmaudu, mes negalėsime juo džiaugtis kartu, auginti, auklėti, mokyti daugelio dalykų. Skaudu, Luisa nesužinos apie savo broliuką ar sesutę. Aš visus juos myliu. Kilianą, Luisą, pilve augantį vaisių. Visus myliu, tačiau negaliu suvienyti. Negaliu leisti, kad žmonės, sudraskę mano širdį prisikastų prie mano vienintelio turimo turto.
Ir taip, iš pradžių sužinojusi aš buvau šoko būsenoje. Man buvo bloga, dar blogiau nei prieš sužinojus, tačiau kiekvieną dieną įsitikinu, jog net nepagalvojusi apie abortą, aš elgiausi teisingai.
Neneigsiu, anksčiau galvodavau, ką tai reiškia būti nėščiai, ypač nuo Kiliano Ariaso? Tai stebuklingas jausmas. Dabar žinau, kad jis bus amžiams mano ir nuo mano mylimo vyro. Mano viso gyvenimo meilės, nuo to, kuriam atidaviau viską, kad tik jam būtų geriau. Mylėjau jį visa širdimi ir nesigailiu dėl nieko. Kilianas Ariasas buvo vertas visko, ką išgyvenome. Tik ak, kaip skaudėjo jį mylėti ir iki šiol tebeskauda. Žinau, dar labai ilgai skaudės. Mirsiu iš naujo ir iš naujo jo pasiilgstant, prisiminant... Kiekvieną sekundę.

-Ar kalbėjai su Teo? – Ištraukė mane iš minčių, gerianti arbatą Džeinė. Užmerkiau apsiašarojusias akis ir ištiesusi kojas, linktelėjau jai.

-Vakar buvau bare, tačiau jis nepriėmė manęs atgal. – Džeinė sunkiai atsiduso ir gūžtelėjo pečiais. Pažvelgusi į juodaplaukę nusukau žvilgsnį ir atsilošiau į raudoną, dešimtemtį čia esančią sofą. Dėka Džeinės, lankančios mane kasdien, jaučiuosi kiek lengviau. Ji verčia mane valgyti, žiūrėti vampyrų dienoraščius devynioliktąjį kartą ir šypsotis, kas labai reta. Paskutinį kartą nuoširdžiai kikenau, kada su Kilianu buvome Paryžiuje, jis pripildė vonią burbulais, nusirengė ir laukė manęs. Sulaukęs, atsistojo visas nuogas ir šlapias, pradėjo šokti kažkokį kvailą šokį ir paslydo. Taip, tada mes buvome laimingi.

-Tas darbas jau nebe tau, Eva... – Numykė Džeinė. Versdama sekantį, nuobodžios knygos lapą, priglaudžiau delną prie savo pilvo, semdama iš jo šilumos. Netiesa, aš turiu jį. Jo dalelė manyje.

-Žinau, tačiau jeigu nerasiu darbo per šią savaitę, tapsiu bename. – Jau buvau pamiršusi ką reiškia mokėti mokėsčius. Jie pakilo, o dar juk reikia maitinti savo du skrandžius. Pykinimas aprimo tik nesenai, tačiau apetitas vis dar neatsirado. Mano gydytoja mano, jog tai dėl nervų, todėl valgau tik per prievartą. Tai nėra gerai, nes aš sveriu per daug mažai ir dėl šito jaudinuosi. Kūdikis nuo pat pirmų dienų rodo į ką pasidavė. Pykinimas iki trėjų mėnesių bet kuriuo paros metu. Mano organizmas atsisakydavo priimti vitaminų ir juos išvemdavo kartu su suvalgytų maistu, neleisdavo miegoti daugiau nei keturias valandas. Taip, miego problemos ne tik dėl to, bet ir nuo pastovaus verkimo, neišvengiamos depresijos, širdies gedulo. Štai ką su manimi padarė jis ir ką daro jo kūdikis.