Impure

40

Paguldžiusi į lovą ir užmigdžiusi Luisą švelniais žodžiais, išėjau iš jos miegamojo ir pradėjau leistis laiptais žemyn.
Koks nuostabus jausmas dalintis meile su vaiku, kuris ją dar labiau teikia tau. Mes taip pripratome prie viena kitos, jog tapo nepanašu, kad mes svetimos. Įsiplieskęs tarp mūsų ryšys, šiluma, pasitikėjimas reiškia man šitiek daug... Kai ji liūdi, liūdžiu ir aš, kai ji džiaugiasi, aš dar labiau džiaugiuosi. Didžiuojuosi jos gabumais ir nuoširdumu, kurio ji nuo manęs neslepia. Luisa manęs nebesidrovi, dalinasi mintimis, šėlioja, juokauja, atsiveria taip, kaip penkerių metų vaikas atsiveria tik savo mamai. Aš ją pamilau kaip savo artimiausią žmogų ir daugiau nėra tik „Aš ir Kilianas", dabar esame mes trys, kartu. Nenoriu nei dienos praleisti atskirai be jos, nebenoriu jokių kelionių be jos.
Mažoji princesė vakar, po Karlos su sūnumis išėjimo užmigo savo tėvo lovoje ir vietoje to, kad paguldytume ją į jos lovą, nusprendėme miegoti šalia. Miegas buvo kaip niekada saldus ir saugus, tačiau iš ryto mes neapsiėjome be Luisos klausimų. Jai buvo sunku suvokti, leistina man kartu miegoti su Kilianu ar ne. Todėl pasiaiškinusi, kad išeikvojusi nemažiau energijos nei ji, užmigau nejučia, ji patikėjo. Aišku, tos rudos, protingos, mielos jos akys, teigė, jog ji kažką įtaria ir paslapčiomis šypsosi. Ak, mano Luisa Arias... Tokia pat protinga, kaip ir jos apsukrus tėvelis. Šiandien ir jam, ir man teko grįžti į savo rutiną. Jam į darbą, man į universitetą, klausyti lekcijos. Gerai, kad bent jau dėl artėjančių Šventų Kalėdų, Luisai į mokyklą tik kitą pirmadienį ir visas šias dienas ji galės praleisti su mumis.
Nuo tos dienos, kai mes susitaikėme su Kilianu, viskas klostosi neįtikėtinai gerai.

-Lola... – Pritūpiau prie savo šunyčio ir paglosčiau jos viršugalvį. Ji kitai miegojo šalia židinio ir nereagavo į mano prisilietimus. Nenuostabu, juk Luisa negalėjo atsiplėšti nuo jos visą mielą dieną...

-Labas vakaras, pone Ariasai. – Išgirdusi kaip Heilė pasitinka Kilianą, atsistojau, pasitvarkiau megztuką, kilstelėjau krūtinę, pakedenau plaukus ir įkvėpiau. Bandžiau atrodyti natūraliai rami, kokia visai kitokia buvo mano vidinė Eva. Ji susijaudino, vos išgirdusi jo vardą ir nežinojo net gi kaip tinkamai kvėpuoti, tarsi sutiktų jį pirmą kartą. Aš jau tada pamečiau dėl šio vyro galvą, kai pirmą kartą, atsitiktinai atsitrenkiau į jį bare. Nors tai nebuvo joks atsitiktinumas...

-Ar jums pateikti vakarienę, pone Ariasai? – Paskui Kilianą keliavo ir Sofijos balsas.

-Ne, aš sotus. Mums su panele Anders iš jūsų daugiau nieko nereikės, todėl galite atsilaisvinti. – Pro ausis prasmelkiant jo įsakmiam balsui, mūsų rudos akys susitiko. Pagaliau...

-Jums leidus, pone Ariasai. – Nuskubėjo atgal į virtuvę Sofija, palikusi mudu vienus su Kilianu svetainėje. Prisiekiu, jis gali būti, kuo tik panorėjęs. Ir holdingo savininku, vilkintį prabangų kostiumą ir blogu, nepaklusniu ir brutaliu vaikinu su odine striuke, metaliniais žiedais ir savo „Mercedes G" klasės automobiliu pašonėje. Dievinu jį visokį, tačiau labiausiai, nuogą.

-Labas vakaras, pone Ariasai. – Pasisveikinau, tarsi vis dar būdama jo darbuotoja. Nuolankiai nusišypsojau ir sekiau jo akis, kuriose išryškėjo aštrumas.

-Labas vakaras, panelė Anders. – Sarkastiškai, lėtai ir gundančiai ištarė jis. Kilianas pradėjo eiti link manęs, nusimovė juodą švarką, padėjo ant kedės ir prasegė juodų marškinių sagas. Kai jis tą padarė, nieko kito galvoje ir negalėjo būti, tik kaip prisiliesti prie tos odos. Bučiuoti, bučiuoti, bučiuoti... Dieve, aš taip spėjau jo pasiilgti.

-Kaip praėjo jūsų diena? – Buitiškai paklausiau. Jis atsistojo prieš mane, jo nepadorų žvilgsnį dar labiau pabrėžė židinyje kylanti liepsna, atsispindinti jo akyse. Aš žiūrėjau į jas ir negalėjau įsitikinti, ko jis nori. Ar praplėšti mano rausvo megztuko sagas, džinsų sagtį ir priversti prisiminti, kas čia karaliauja, ar išsiilgtai apkabinti. Neatsisakyčiau nei vieno iš šių teiginių.