✍-THE GOOD GIRL'S BAD SIDE [LT] Z.M

17.

Mija POV:

-Bandysiu smogti tau į veidą, tada turėtum išvengti, - sako man Zayn ir aš linkteliu galva.

Treniruojamės jau apie dvi valandas, o man galūnės skauda kaip niekam kitam. Kova po valandos, o mes dar nebaigėme treniruotis.

-Geras, ne pats geriausias, bet vis tiek geras, - pasako jis, o aš pavartau akis.
Padarau taip, kaip liepia Zayn, ir pasislenku kūnu į kairę, kai jis suduoda smūgį, o aš iškart jo išvengiu.

-Einu atsigaivinti, - pasakau jam ir pradedu bėgti prie galinių savo namų durų.įtampa mano kūne mane žudo.

Nedelsdama užbėgu į savo kambarį ir penkias minutes prausiuosi po dušu, kad atsikratyčiau visų Aš nesu geriausia už nieką. Po dušo apsivilkau juodą sportinę liemenėlę ir pėdkelnes, tada užsimoviau juodas sportines pėdkelnes ir juodą liemenėlę. Tai mano kovinė spalva - juoda.
Apsirengusi susirišau plaukus į uodegą su plaukų segtuku ir apsiaviau juodus bėgimo batelius. Prieš išeidamas pasiimu sportinį krepšį su visais drabužiais, kurių man prireiks po kovos, nes busiu prakaituota, ir pasiimu savo baltą kaukę.
Užtenka, kad vienas žmogus jau žino mano tikrąją tapatybę. Lengvai jam linkteliu galva.

-Pasiruošusi? -Zayn klausia, kai atsisėdu ant jo automobilio keleivio sėdynės.

-Tau seksis gerai, ne profesionaliai, bet
gerai, - šmaikštauja jis.

-Dar pažiūrėsime, - atkertu.

Kelionė iki nelegalios arenos buvo trumpa. Ji buvo maždaug už dešimties minučių kelio nuo mano namu

-Ar šį vakarą nebūsi džentelmenas? - aš paklausiu

-Susitiksime persirengimo kambariuose. Esu įsitikinęs, kad čia gerai orientuojasi, - pasako jis ir atidaro man keleivio dureles.

-Prieš pasakydamas: -Ar tu bent girdėjai, ką pasakiau? -jis pavarto akis.

-Taip, susitiksime prie persirengimo kabinų. Supratau, - pavartau akis ir pradedu eiti link įėjimo.

Įeinu į areną ir į mano šnerves įsiskverbia tas pats kvapas, kurį pažįstu jau maždaug metus, ir iš pasibjaurėjimo susiraukiu. Galima pagalvoti, kad esu prie jo pripratusi, bet kas gi pripranta prie aštraus alkoholio, vėmalų ir prakaito kvapo.?Ne aš Praeinu pro registracijos stalą ir toliau einu į priekį link Henriko kabineto. Su kiekvienu žingsniu stengiuosi neapsisukti ir nepabėgti.Mėgstu muštis, bet tai darau savo noru, kai noriu atsikratyti dienos streso arba kai labai supykstu. Kita vertus, kovoti dėl Henrio nėra mano pasirinkimas.Prieš metus buvau priversta kovoti už Henrika.Nuo tada jis mane treniravo ir pasirūpino, kad tapčiau viena geriausių jo kovotojų.
gauja. Taip, jis turi gaują, bet aš jai nepriklausau. Negalėjau joje dalyvauti dėl kažkokio sandorio, kurį jis sudarė su mano broliu.

Niekas nežino apie mano ryšį su Henriku, nes jis prisiekė visada saugoti. Jis net tvirtino, kad myli mane kaip savo dukrą, bet aš niekada netikėjau jo žodžiais. Kiekvieną savo gyvenimo dieną žvalgiausi per petį, stengdamasi, kad visada būčiau budri, kol ant manęs neužgriuvo vienas iš Henrio priešų ar net vienas iš jo gaujos narių.Pasiekiu įėjimą į Henriko kabinetą, bet jį saugo du piktos išvaizdos vyrai.

-Ką čia veikia tokia graži mergaitė kaip tu? - Vienas iš jų paklausė.

-O, atsiprašau,aš pasiklydau.-sarkastiškai sumurmu.

-Įžūluli, man tai patinka, - atsako jis, o aš pavartau akis.

-Ko čia nori? -Kitas vaikinas paklausia.

-O aš nežinau? -atsakau sarkastiškai. Gal aš tiesiog stoviu priešais Henriko kabinetą, nes esu pasiklydusi?

-Nevaidink kvailos, jei nori patekti į vidų, žinai, ką daryti, - sako jis su geismu, matomu Frėjaus akyse.

-Aš taip jumis nusivyliau, kaip manote, kaip Henrikas reaguotų, jei sužinotų, kad norėjai permiegoti su jo geriausia kovotoja? - Paklausiu su šypsena lūpose.
Vaikinai žvelgia į jį taip, tarsi ką tik būtų pamatę vaiduoklį.

-Tu meluoji, Henris niekada neleisdavo merginai už jį kovoti, - pasako vienas iš jų.

-Tu esi Miax? Kitas vaikinas klausia.

-Netikėk manimi, paskambink jam pats ir būtinai pasakyk, kad Miax nori jį pamatyti. -flirtuodama atsakau.

-Taip.

-Bet tu esi mergina.

-Jėzau, pasakyk man ką nors, ko aš nežinau, ir kokia naujiena - visi žino, kad Miax yra mergina.

-Ar dabar pasitrauksi man iš kelio? -paklausiu nekantriai.
Jie linkteli galva ir leidžia man įeiti į kabinetą. Pravėręs duris pamatau besišypsantį Henrika, sėdintį už stalo.

-Džiaugiuosi, kad tau pagaliau pavyko, - šypsosi jis. piktybiškai.

-Jausmai nėra abipusiai. Kiek aš gaunu
šį vakarą?

-Penki tūkstančiai dolerių.

-Gerai, iki pasimatymo! -Grįžtu prie durų, pro kurias įėjau.

-Mija? -Jis sustabdo mane.

-Taip?

-Šį vakarą tau geriau laimėti.

-Ne veltui esu geriausia, - atsakau prieš
išeidama.