✍-THE GOOD GIRL'S BAD SIDE [LT] Z.M

47.

Po išsakytų žodžių lieka tyla. Galima išgirsti skruzdės vaikščiojimas žemėje po mumis. Niekas nedrįsta nutraukti tylos, garsiai rėkiančios mums į ausis, ir visų liežuvis surištas. Net laidotuvės palyginti su šiuo mirusiu kambariu yra vakarėlis. Zayn rankos aplink mano juosmenį įsitempia iš įtampos, bet aš nesivarginu prašyti, kad jis atlaisvintų rankas.

-Negaliu. -Henriko pečiai išsitiesia
pralaimėjimas. Jis alkūnėmis atsiremia į išnykusį rašomąjį stalą, o galvą pasideda į delnus.

-Ką nori pasakyti? -Mano balsas skamba kaip šnabždesys, nes bandau suvokti, ką jis nori pasakyti.

-Sėskite. Abu. -Jis mums įsako.
Nesiginčijame ir tiesiog vykdome jo nurodymus, užimdami vietas ant
Patogių odiniu foteliu.

-Kadaise buvau įsimylėjęs, - pradeda jis.

-Aš buvau laimingas, visas apsvaigęs viduje, negalėdamas sulaikyti šypsenos, kuri kiekvieną kartą, kai pamatydavau tavo mamą, atsirasdavo mano veide.

- Nuo staigios informacijos mano kvėpavimas sustoja, o ranka susigniaužia į kumštį, bet aš jo nepertraukiu.

-Ji buvo pati gražiausia moteris, kokią tik esu matęs. Kol jos nepažinojau, galėjau šypsotis tik lūpomis, bet po to, kai ji atsirado mano gyvenime, ji išmokė mane šypsotis ir veidu. Abu buvome beprotiškai įsimylėję vienas kitą. Tada ji jau turėjo sūnų, tavo brolį, ir aš jį taip pat mylėjau kaip savo. Jo tėvas vis dar buvo šalia. Manau, kad Faustas. Jis rėmė Monika finansiškai, bet aš ja rūpinausi. Henrikas iš pykčio sugniaužia kumščius.

-Vieną dieną ji priėjo prie manęs ir pareikalavo sužinoti, kas aš esu iš tikrųjų. Matyt, kažkas jai papasakojo apie mano neteisėtus būdus. Pasakiau jai tiesą, viską, ką ji norėjo ir turėjo žinoti. Papasakojau jai apie tai, kaip dirbau su Liuteriu ir kad anuomet vis dar buvau įsitraukęs į jo mafiją. Tavo motina išsigando, kad galėčiau sukelti pavoju jai ir tavo broliui, ypač mūsų negimusiam vaikui.

-Buvau sukrėsta, bet laiminga išgirdusi šią žinią,

-bet, deja, tavo mama sakė negalinti būti mano gyvenimo dalimi, kol esu susijęs su Liuteriu. Bandžiau su ja aiškintis, tvirtindamas, kad aš jus apsaugosiu, bet ji atsisakė. Iš jo žodžių ir veido sklinda skausmas ir melancholija, o skausmo išvargintose akyse ima kauptis ašaros.

-Bet kaip mane radai? -Gerklėje susikaupęs tirštas gumulas trukdo man ištarti rišlų sakinį.

-Tavo brolis įsitraukė į netinkamų žmonių pinkles. Todėl jį priglaudžiau ir pasirūpinau, kad niekas jo nepersekiotų. Jis niekada manęs neprisiminė, nes buvo per jaunas, bet metams bėgant aš jam papasakojau. Iš pradžių jis supyko, bet vis dėlto papasakojo man apie tave. Aš tave įsimylėjau nuo tada, kai apie tave užsiminė tavo motina, bet girdėdamas, kaip jis kalba apie tave, dar labiau pagilinau savo meilę. Įtikinau jį, kad leistų man su tavimi susitikti, bet buvo per daug pavojinga, kad kas nors sužinotų, jog esu tavo tėvas, todėl vietoj to apsimečiau ir pasakiau, kad tau gresia pavojus dėl tavo brolio ir kad vienintelis būdas būti suprojektuotam yra tas, kad tu prisijungsi prie manęs.

-Bet kas nutiko Koneriui? -Kas privertė jį išeiti be atsisveikinimo?

-Liuteris sužinojo apie tavo gerus kovos įgūdžius, ypač jaunai merginai, bet mes su tavo broliu negalėjome to leisti, todėl jis vietoj tavęs pasiėmė tavo brolį. Jis tau nesakė, kad apsaugotų tave. Tai buvo vienintelis būdas.

-Kodėl man tai pasakoji dabar? Po tiek metų... -Jaučiu, kaip viduje kyla pyktis

-Aš.Negalėjau rizikuoti, kad kas nors sužinos! Liuteris visur turi savo žmonių, ir jei sužinotų, kas žino, kas būtų miręs.

-Bet aš turėjau teisę žinoti!

-Aš tai žinau, Mija! Bet aš negalėjau rizikuoti tave prarasti. Ne vėl..

-Kas nutiks, jei atsisakysiu... prie jo prisijungti? -Pakeičiu temą.

-Tuomet gali mirti kas nors, ką myli.

-Kaip Monica Rose?" Šį kartą klausia Zayn.

-Monica Rose? Moteris, kuri žuvo per gaisrą?

-Ji buvo tavo žmona, ar ne? -Zayn vėl paklausia.

-Taip. -Henrikas atsidūsta.

-Liuteris sukėlė gaisrą, bet tai įvyko dėl kažko kito, ko neminėsiu.

-Iš kur žinai, kad jis paliko raštelį?
- Paklausiu Zayn, turėdama omenyje Henrka.

-Spekite. -Jis man mirkteli.

-Pastaba? Jūs patekote į ligoninę?

- Henris linksmai kilstelėjo antakį.

-Labiau panašu, kad isilaužeme,
- pataiso jį Zayn.

-Tai buvo Jorio idėja.

-Nesistebiu, kad Joris nepasikeitė.
-Jo lūpas iškreipia lengvas šypsnys.

-Manau, kad jau eisiu. -Atsistoju nuo kėdės, o Zayn seka paskui mane.

-Jis nori, kad būtum iki sekmadienio, Mija. - Girdžiu, kaip Henrikas paskutinį kartą pasako prieš mums uždarant duris.

Henriko apreiškimas pavogė kiekvieną deguonies unciją manyje. Skausmas ir apgaulė suspaudė mano širdį, priversdami kiekvieną kraujagyslę kovoti už savo gyvybę. Kaip galėjo mano motina taip ilgai man meluoti? Ar jai nė karto nekilo noras ar mintis pasakyti man, kad Henrikas iš tikrųjų yra mano tėvas? Ji visą gyvenimą virė mane melo puode,negailėdama man tiesos dalelės. Ar ji taip stengėsi pamiršti savo praeitį, kad net nusprendė laikyti dukrą uždarytą svetimame kambaryje?

-To nesitikėjau, - prabyla Zayn.

-Taip.. -Atsidūstu.

-Eik čia. -Jis įtraukia mane į savo glėbį ir aš ištirpstu jo rankose. Jo medaus rasos ir muskuso kvapas mane pasitinka, o aš stipriau apkabinu jį per liemenį ir dar labiau įsitraukiu į jo glėbį. Jo smakras atsiremia į mano galvą, kai jis taip pat prisitraukia mane arčiau.

-Negaliu patikėti, kad ji man melavo. -Ašaros man bado akis, o aš bandau nuryti gerklėje didėjantį gumulą.

-Viskas gerai, mes tai įveiksime.
-Jis pabučiuoja man į galvą ir to pakanka, kad nuraminčiau mintyse siaučiančią sumaištį.

-Ačiū, - pabučiuoju jį į krūtinę.

-Už ką?

-Kad esi čia. - Pakėliau akis, kad sujungčiau savo ašarojantį žvilgsnį su jo liūdnu žvilgsniu.

-Bet kada, angele. -Jis pabučiuoja mano lūpas.

-Eime iš čia. Nupirksiu mums McDonaldo.

-Ar bandote mane primaitinti kaip karvę?

-Taip, nes tu esi mano karvė ir noriu, kad būtum mėsinga. -Jis nusišypso.

-Tik tu, Zayn. -Nusijuokiu.