✍-THE GOOD GIRL'S BAD SIDE [LT] Z.M

39.

Mijos POV:

Mano akys ir toliau žvelgia į neryškias namų gatves, kai važiuojame pro jas. Vaikai su šypsenomis ant mažų veidukų, išpaišytomis ant ramių geros kaimynystės namų. Nors sėdžiu automobilyje, girdžiu švelnų harmoningą jų trumpalaikio juoko skambesį, atsimušantį į mano chaotišką protą. Jų akyse spindi laimė ir džiaugsmas, nepalikdami vietos jokiam pykčiui ar skausmui.Norėčiau vėl būti vaikas.Be rūpesčių. Vienintelė baimė - tai, kas slepiasi po minkštu lovos čiužiniu. Deja, negalite bėgti į priekį stovėdami veidu į nugarą. Gyvenimas tęsiasi... rūpesčių daugėja, problemos sukelia daugiau skausmo.Užuot pasukęs į dešinę, jis toliau pravažiuoja pro  Malik dvarą.

-Kur mes važuojame? -Paklausiu jo.

-Turėjai sunkią dieną, tau reikia kažko, kas tave nuramintų. -Jis pažvelgia į mane ir, prieš pasukdamas atgal į kelią, nusišypso susirūpinusiu žvilgsniu.

-Ar tai ta dalis, kai tu man sakai, kad padedi man atsipalaiduoti, o paskui mane nužudai?

-Taip, noriu, kad atsipalaiduotum prieš atimdamas tavo gyvybę, kad mirtum laiminga. -Jis pasako sarkastiškai.

-Na, aš vis dar pykstu ant tavęs,
- sumurmu, vengdama jo žvilgsnio.
Jis atsidūsta, bet neprataria nė žodžio. Važiuojame toliau, o pečius gaubia sunki tyla. Saulė pradeda ruoštis atsisveikinti su diena ir pasitikti artėjančią naktį. Danguje virš mūsų šoka melsvos ir violetinės spalvos - tai kasdienis ritualas, kurį jie atlieka prieš mėnuliui užgrobiant naktį.

-Dabar aš bijau -pasakau, pagavusi Zayn žvilgsnį.

-Nesijaudink, po dviejų minučių pamatysi. -Jis linksmai nusišypso.
Jis buvo teisus. Nepraėjus nė dviem minutėms, jis pastatė automobilį. Jis nusiima apsauginį saugos diržą ir išlipa iš automobilio, palikdamas mane suglumusią, kodėl mes esame čia.
Atkartoju jo veiksmus ir atsargiai išeinu iš vienintelės prieglobsčio vietos. Šaltas, bet gaivus oras iškart pabučiuoja mano atvirą odą, palikdamas kandžius pėdsakus. Seku Zayn pėdomis, jis veda mane per mišką, pilną aukštų medžių. Mėnulio šviesa skverbiasi pro lapus ir siunčia nuostabius šviesos spindulius, kurie krinta į žemę. Pelėdos siunčia viena kitai signalus, tikriausiai ieškodamos kito grobio. Eidami apie dvi minutes, staiga sustojame.Atsiveria nuostabus vaizdas.

-Gerai, du žodžiai.

-Tikrai? Tu buvai tik kvailys?" Suraukiu antakį.

-Gerai, gal aš ir esu  kvailys ir visų kada nors žemėje buvusių kvailių karalius.
Aš juokiuosi. Smarkiai. Iš akių ištrykšta ašara, kai žiūriu į jo neviltį ir į tai, koks liūdnas jis atrodė, ir, berniuk, tai juokinga.

-Gerai, aš būčiau ne tiek daug sumažinusi  jūsų reitingą, bet tai veikia
taip pat. - Nušluostau paskutinę ašarą.

-Vadinasi, man atleista? -Jo nuostabiame veide nusidriekė plati šypsena.

-Ne!

-Prašau.

-Ne

-Tuomet nepalieki man kito pasirinkimo.

Man nespėjus nė susivokti, Zayn užsimetė mane ant savo tvirto, nuogo peties ir nužingsniavo link uolos. Vos supratusi, ką jis ketina daryti, pradedu  daužyti jam per nugarą, sakydama, kad jis turėtų mane paleisti, bet jis įžūliai atsisako ir eina toliau.Jaučiu, kaip jis pašoka, ir stebiu, kaip mūsų kojos jau nebesiremia į tvirtą žemę, o kovoja su gravitacija. Manyje smarkiai pakyla adrenalinas, ir dar nespėjus susivokti, esu visa permirkusi. Nuo galvos iki kojų. Nuo šalto kieto vandens purslų mano kūnas sustingsta, nes šaltis prasiskverbia pro ploną drabužių sluoksnį, dengiantį mano dabar jau šlapia kūną.Pakylu virš vandens ir atlenkiu lipnius, šlapius plaukus atgal. Pyktis veržiasi per visas kūno venas, bet negaliu nesišypsoti dėl to, ką Zayn privertė mane padaryti.

Zayn nematyti. Kad ir kur žiūrėčiau, jo nematau. Šaukiu jo vardą milijoną kartų... jokios vilties. Pajuntu kažką prie kojų ir pradedu smarkiai klikti, pataikydama į tai, kas yra apačioje. Man dar nespėjus susivokti, virš manęs pakyla figūra, griebdama mane už juosmens.

-Zayn, tu idiote! - Suduodu jam kelis smūgius į krūtinę, kurie jo nesužeidžia. Jis nusijuokia, o jo akys atrodo šviesesnės, jos spinduliuoja palaimą ir nežinomą laimę.

-Pagavau, ar Mija jaudinosi dėl manęs? -Jis spoksojo į mane.

-Norėtumete -sumurmu.

-Esi graži, kai pyksti, - nusišypso jis, todėl mano skruostai paraudonuoja.

-Ir tu esi negražus, kai esi kvailys

-Visi žinome, kad niekada negaliu būti negražus.

-Koks pasipūtęs - Suraukiu antakį.

-Tik tada, kai noriu tave pabučiuoti. -Jis tai sako su tikru intensyvumu, o jo akys, regis, mane tiesiog užburia.

-Tikrai? - Užsižodžiuoju, staiga mane apima nervingumas.

-Taip. Kodėl jis toks nuoširdus? Koks tikslas?

-Ar leistumėte man? -Jis paklausia.

-Galbūt - tai viskas, ką atsakau.