✍-THE GOOD GIRL'S BAD SIDE [LT] Z.M

38.

Smarkiai praveriu mokyklos duris, todėl visi pasuka galvas į mane kaip į baisiai šiurpą keliančias lėles.Nekreipdama dėmesio į visus žvilgsnius, einu prie spintelės pasiimti mokykloje palikto krepšio. Atrakinusi metalinę dėžutę grubiai ją atidarau ir ištraukiu krepšį bei keletą namų darbų sąsiuvinių.

-Žiūrėkite, kas nusprendė grįžti po to, kai pabėgo? -Nikolės balsas skambėjo mano ausyse, keliais decibelais garsiau nei įprastas balsas.

-Nikole, jei gerai pamenu, tai tu buvai ta, kuri buvo per silpna apsiginti ir vietoj to paprašei savo vaikino atlikti visą darbą už tave, - atsakau.Prisiekiu, kad jos veidas papyktėjo. Jos tipiškos mėlynos akys patamsėjo, o veidas tapo raudonas. Jai susirišo liežuvis.

-Ką? Ar aš pataikiau į skaudžia vietą?  -Paklausiu be menkiausios užuominos apie susidomėjimą.
Vietoj to ji piktai šypteli ir sako:

-Nesijaudink, tavo žodžiai nieko nereiškia. Nors tikiuosi, kad tai, kas tavęs laukia, ką nors reikš. -Tai pasakydama ji apsisuka ant kulnų ir nueina tolyn, o jos kulniukų spragsėjimas skamba jai iš paskos, pripildydamas beveik tuščius mokyklos koridorius.Stengiuosi suprasti jos žodžius. Man sunku mintyse užfiksuoti jos žodžius, bandydamas rasti jų prasmę.

Išstumdama iš galvos grasinančius Nikolės žodžius, grįžtu pro mokyklos duris. Likus keliems metrams iki durų, kažkokia ranka prisitvirtina prie mano krepšio ir smarkiai traukia mane atgal, dėl to prarandu pusiausvyrą ir vos nenukrentu, bet nepažįstama ranka pasiūlo pagalba.Tamsios akys įsmeigia akis į mano riešutines. Iš dabar jau beveik juodų akių veržiasi pyktis, iš jo raudonų ausų sklinda dūmai.Dėl ko jis supyko?

-Ar tau kažkuo padėti? -Paklausiu, net neapsimesdama, kad esu išsigandusi, nes, tiesą sakant, nesu išsigandusi.
Išmokau pasipriešinti patyčioms. Nesuteikti jiems galimybės tave trypti kaip durų kilimėlį nešvariems batams nuvalyti lietingą dieną. Išmokau, kad verkimas patyčių nesustabdys, o tik dar labiau jas sustiprins. Maldavimas palikti ramybėje nesustabdys smūgių, įžeidinėjimų ir grasinimų; jie tik dažniau bus metami į tave, silpnindami ir taip jau pabodusią tavo vietą.Turite visada stoti į akis savo skriaudėjams, žiūrėti jiems į akis ir nebijoti. Neabejokite. Jokio nerimo. Užblokuokite jų neapykantos kupinus komentarus, juoką, kuris visada skamba jūsų ausyse kaskart, kai jūsų kojos įžengia į koridorių, gerai žinodami, kad jie šneka apie nepatrauklų moksliuka, atstumtąjį.Man padėjo tik šie trys žodžiai. Apsaugojo mane nuo ugninių strėlių, nukreiptų į mane. Jais užčiaupiau neapykantos kupinus komentarus. Naujausias melagystes ir naujienas apie moksliuke. Visi nustojo rūpintis, matydami, kad man tai net nerūpi. Gandai galiausiai nurimo, patyčios sumažėjo, galiausiai staiga nutrūko.

-Aš tau duosiu pamoką, Mija. Manai, kad gali įsiveržti į mokyklą ir visiems patikti? - Nojaus žodžiuose skamba pasibjaurėjimas. neapykanta. Jo akys perteikia žinią, gilesnę nei žodžiai... beveik taip, tarsi iš jo viskas būtų atimta.

-Nojau, apie ką tu kalbi? - paklausiu. Jis tarsi perkelia nežinomą kaltę, žino, kad turi ją prisiimti, bet baimė ar skausmas jį sulaiko.

-Išmokysiu tave, kaip neskriausti mano merginos, - dar nespėjus užfiksuoti iš jo lūpų išsprūdusių žodžių, kietas daiktas trenkėsi man į skruostą, nuo kurio suklupau, bet pusiausvyrą atgavau.
Pakėlusi kairiąją ranką prisiliečiu prie kairiojo skruosto ir pažvelgiu į Noju. Plačiai atmerktomis akimis. Jis man trenkė.

-Ar tu ką tik... -Prarandu žodžius, bet nustembu, kad mane nustebina, jog Nojus taip smurtauja prieš priešingos lyties atstovę, žinodamas, kad prieš kelias valandas bandė tai padaryti.

-Kovok, Mija, žinau, kad tu manai, jog esi mačo, - pašiepia jis mane.

-Mačo? Kas dar vartoja šį žodį?

-Nojau, aš to nedarysiu, - mano balsas skamba griežčiau, nei maniau.

-Aš tave sužeisiu. -Įspėju jį.

-Oi, aš bijau.-Jis iškelia rankas į viršų ir apsimeta išsigandęs.

-Gerai, abejojančių tonu. Tada aš tau parodysiu... - Atsitrenkiu nugara į žemę.

Zayn POV:

-Kova! Kova! Kova! Mokinių skandavimas nukreipia mano susikaupusį dėmesį. Pakėlęs akis nuo mažo ekrano, esančio mano delne, žvilgteliu į priekį ir pamatau ratu susibūrusią žmonių minią. Sprendžiant iš jų skanduočių, vyksta muštynės, o aš niekada nepraleidžiu muštynių tarp mokinių.Mano kojos pačios pradeda judėti, pakelia mane nuo automobilio variklio dangčio ir neša į veiksmo vietą.

-Drauge, jis gauna į užpakalį! Laris, šviesiaplaukis vaikinas, kurį pažįstu.

-Apie ką jis kalba? po kelių sekundžių atsakymas pasirodo prieš mano akys.

Mija kovoja prieš Noju Nesiruošiu meluoti.. nenustebino.Nojus buvo pakankamai drąsus, kad kovotų su Mija.

-Žmogau! Ji be vargo laimi šią kovą, - sako brunetas Lariui.Sukoncentravau žvilgsnį į Mija, pamatydamas, kad ant jos kairiojo skruosto susiformavo nedidelė mėlynė. Kaip norėčiau pajusti jos skruostų švelnumą po pirštais ir šilumą, kai jos skruostai paraudonuoja.

Man dar nespėjus susivokti, Mija eina link manęs, ant pečių užsimetusi kuprine. Visi žvelgia į ją, žandikauliais iki žemės, stengdamiesi suvokti, kas įvyko.Draugai, tai buvo niekas.
Jos kojos sustoja likus mažiau nei metrui iki manuju ir ji prasižioja:

-Vežk mane namo.

-Linkteliu jai galva ir abu nueiname link automobilio.