✍-THE GOOD GIRL'S BAD SIDE [LT] Z.M

41.

Su kiekvienu žingsniu mano kojos darosi vis sunkesnės ir sunkesnės. Mano keliai jaučia kojų kova ir jie yra ant slenksčio išlinkti, Žmogau, Aš esu išsekus. Laiptai atrodo statesni nei paskutinį kartą, kai į juos žiūrėjau. Prispaudžiu alkūnę prie nosies, kad užblokuočiau čiaudulį, kuris išsiveržia iš lūpų.

-Į sveikatą. -Zayn pasako, vesdamas mane į mano kambarį. Jau apie vidurnaktį. Pagaliau pasiekiame mano modernų ir naują kambarį, dar vadinamą mano karalystę, ir Zayn seka mano iš paskos į vidų.

-Ar dabar tu miegosi? -Jis paklausia.

-Taip. Per daug pavargus. -Tarsi pagal signalą iš mano lūpų išsprūsta garsus žiovulys.

-Teisingai. Žinoma. Geros nakties. -Jis švelniai, bet pabučiuoja man į skruostą, taip, kad mano skruostai degtų nuo aistros, kurią jis perkelia į mano venas.

-Labos nakties. -Nusišypsau ir greitai pabučiuoju jam į lūpas. Jo akys nušvinta, jame užsidega džiaugsmo kibirkštėlė man patinka, kad jį taip veikiu.

-Ar gali pabučiuoti į skruostą?
-Jis nusišypso.

-Išeik. -pavartau akis ir tingiai rodau į duris.

-Gerai, Labanaktis, - jis paskutinį kartą pabučiuoja man į skruostą, paskui išeina iš tylaus kambario ir uždaro duris.

Aš neini iki lovos ir kovoju pralaimėtą kovą su savo draugu miegu, ir atsigulu į savo saugią lovą, puikiai įsitaisiusi tarp minkšto čiužinio ir lininės antklodės.
Mano akys automatiškai užsimerkia, nes
lovos šiluma pasiekia kiekvieną mano kūno vietą. Mano galvoje ima kartotis visi beprotiški šiandienos įvykiai.

Kova su Nojum, kurią neginčijamai laimėjau dėl visų savo kovos įgūdžių. Man iš tikrųjų gaila Nojaus. Kaip jam turi būti sunku susitaikyti su tuo, kad prarado merginą, kurią neginčijamai mylėjo, dėl vieno iš savo Draugų. Meilę, kurią jis sėjo ir puikiai puoselėjo ilgą laiką, kad įsitikintų, kad jis auga tobulai, buvo prarasta. Jis laukė tinkamo laiko savo meilės derliui nuimti ir galiausiai sukaupė pakankamai drąsos atiduoti jį visai ypatingai merginai, kuri, jo manymu, laistys jį kasdien. Deja, ta, kurią jis manė. Rūpintųsi juo, tik naudojo jį kažkam kitam. Pagrobė kito žmogaus širdį, palikdamas savo sudužusio stiklo gabalėlius ant purvinos žemės. Jis buvo praradęs viską. Vargšas Nojus.

Per sekundės mirksnį mintyse susimąstau apie svarbiausią dienos įvykį bučinį. Paprastas veiksmas, galintis palikti mintise visiška chaosas, sumišęs kelias dienas. Ieškote reikšmės, bet atrodo, kad kiekviename žodyne nėra to, ko ieškote. Galite net griebtis skaičiuoti žiedlapius, prigludusius prie gėlės stiebo, kad įsitikintumėte, ar šis paprastas veiksmas turi prasmę, Tai gali sukelti emocinę sumaištį, chaosą ir nusivylimą.
Paprastas bučinys sukėlė svetimas emocijas iš gilių mano nervų sistemos griovių. Kibirkštys buvo tikros, elektra buvo intensyvi, šokiruojanti
(matote, ką čia padariau?).

Šaltas vanduo aplink mus tapo šiltas... karštas. Šaltas vėjas nešė mus į kitą pasaulį, pasaulį virš debesų, mūsų pačių slaptavietę. Neaprėpiamas kontaktas mus sujungė į vieną, tarsi negalėtume gyventi be vienas kito širdies.

Tačiau klausimas... ar tai buvo meilė, ar geismas?

Dar nespėjus atsakyti į likusį klausimą, galiausiai nugali miegas, ir aš pasiduodu jam, leisdamas jam praryti mane savo tamsos glėbyje.Telefono pyptelėjimas pavogia mano miegą. Atmerkiu akis ir žvilgteliu į ant naktinio stalelio gulintį telefoną. Mėnulio šviesa prasiskverbia pro lango užuolaidas, signalizuodama, kad vis dar esu pačiame nakties įkarštyje. Telefonas rodo, kad laikas vis dar 1 val. nakties. Miegojau tik valandą. Pranešimas apie žinutę dominuoja nedidelėje užrakinto ekrano dalyje, ir Atvėrusi žinutę išvystu žodžius, kurių jau seniai nesu skaičiusi.

Nežinomas:Šefas turi skubiai su tavim susitikti penktadienį.

- Nu po velnių.

Metu telefoną šalia savęs ant lovos. Kodėl jis negali duoti man pertraukos? Jau apie trejus metus esu po jo ranka. Treniruojuosi ir lieju prakaitą, kad pasiekčiau tai, ką jis laiko nepriekaištinga. Nejaugi jis nemano, kad man reikia laiko atsigauti po visų smūgių per visus tuos metus? O gal jis neturi nė menkiausios širdies leisti man pabūti ramiai bent mėnesį?

Mano mintys nutraukia beldimas į duris. Leidžiu asmeniui įeiti ir į vidų įeina nuostabus vyriškos lyties modelis be drabužių sluoksnio, dengiančio jo pilvą išryškinantis gerai išryškintą pilvo presą, aiškiai matomas. Neabejotina, kad jis kasdien treniruojasi, kad išlaikytų tokį kūną.Iš svajonių mane ištraukia iš burnos išsprūdęs kosulys, kai Zayn, švelniai uždaręs duris, nueina ir atsisėda kitoje mano lovos pusėje.
Lova pasiduoda jo svoriui, o jis pakelia ranką ir švelniai uždeda ją man ant kaktos.

-Oho. Manau, kad geriau pradėsiu planuoti savo laidotuves. -Jis sako gana rimtai.

-Ką turite omenyje? Palausiu sutrikusį.

-Tu karščuoji ir peršalai. -Jis pasako, kad yra idiotas.

-Ką? Dėl visko kaltas tu. Matai? Štai kodėl idiotizmas nereikalingas, - šūkteliu.

-Ei! Idiotizmas kartais padeda tapti puikiu

-Mokslininkas. -Jis atkerta.

-Be to, tau bent jau nereikia eiti į mokyklą.

-Net nesiruošiu komentuoti.

-Bet tu ką tik tai padarei.

-Nesvarbu.

-Taip ir maniau.

-Ką tu čia veiki? -Pažvelgiu jam į akis, jis pasislenka arčiau manęs ir apkabina mane per petį. Padedu galvą ant jo nuogos ir patogios krūtinės, o jis prabilsta:

-Negaliu užmigti.

-Kodėl? -Sutelkiu dėmesį į ramų jo širdies plakimą, jo krūtinę, kuri kyla ir leidžiasi su kiekvienu nuolatiniu įkvėpimu.

-Mano galvoje per daug minčių. -Jo skruostas šiltai priglunda prie mano kaktos, o aš vis labiau glaudžiuosi prie jo rankų ir mėgaujuosi kiekviena minute.

- Apie?

- Tavę..