.1.

3.4K 208 8
                                    


Nekenčiau savo gyvenimo. Kartais atrodė, kad neturiu pasirinkimo. Kad privalau daryti tai, ką man sako kiti. Kitu atveju būsiu tik šešėlis. Niekam nematoma, visų pamiršta. Tačiau suvokiau, kad pati lindėjau tame šešėlyje, nes taip buvo saugiau.

Sėdėjau prie laužo apsimuturiavusi šilta striuke ir susikūprinusi tarsi tai padėtų sulaikyti šilumą. Laužas traškėjo skleisdamas ugnies liežuvius, kurių šiluma kuteno mano odą. Nors aplinkui mane vaikščiojo nemažai mano amžiaus jaunuolių, jaučiausi visiškai viena. Tikriausiai jei net pradėčiau šokti kaip beprotė, niekas to nepastebėtų. O tuo labiau, jeigu pradingčiau šiuose nepažįstamuose miškuose. Bent jau tada žinočiau, kad tikrai esu viena.

-Tvena, kodėl pabėgai?

Priešais mane pritūpė mano draugė nuo septintos klasės. Beta tada buvo naujokė, su kuria tik aš vienintelė bendravau. Neturėjau kitų draugių, ji atsisėdo šalia manęs, tad įsidrąsinau ir ją užkalbinau. Iš pradžių padėjau apsiprasti mokykloje, kol galiausiai mudvi susidraugavome ir tapome neišskiriamos.

Tačiau metai ėjo ir Beta tolo. Anksčiau juokdavomės iš populiarių vaikinų ir merginų, elgdavomės kvailai prieš kitus. Nenorėjome suaugti. Bet Beta pradėjo keistis. Jai pasidarydavo gėda dėl mudviejų elgesio, kuris anksčiau priversdavo mus juoktis, net kartais nesėdavo su manimi per pamokas. Ji susirado daugiau draugų, kurie užgožė mane - tą, kuri ją matė, kai kitiems ji tebuvo šešėlis.

-Juk žinai, kad nežaidžiu tų nesąmoningų žaidimų,- sumurmėjau paslėpdama rankas striukės rankovėse.

Man nepatiko susibūrimai ir Beta tai žinojo. Anksčiau pati jų vengė ir mieliau rinkdavosi mano draugiją.

-Bet tai linksma,- nusijuokė Beta. Žvilgtelėjau į ją. Ji laikydavo savo juodus plaukus supintus į kasą, o dabar jie draikėsi palaidi. Turėjau pripažinti, kad jai tiko palaidi plaukai, tačiau ji pakeitė šukuoseną, tik todėl, kad jos simpatija taip jai patarė.- Visi žaidžia, gali prisijungti ir tu.

Suraukiau nosį parodydama, kad neketino to daryti. Jaunuoliai žaidė gėrimo žaidimus, kas pralaimėdavo turėdavo pabučiuoti kaimyną sau iš dešinės.

-Mums nereikėjo čia važiuoti,- tariau.- Nė vienas iš jų nebendrauja su manimi.

-Jie Pyto draugai, be to, negalėjau atsisakyti jo pakvietimo,- šyptelėjo Beta.

Devintoje klasėje ji įsimylėjo vieną vaikiną, kuris turėjo daugiau draugų nei proto. Nuo pat pradžių žinojau, kad jis nėra geras ir tinkamas vaikinas Betai. Pytas tokiomis kaip ji tik naudojosi. Tačiau niekaip to neįstengiau įteigti į jos galvą.

-Dar ir kaip galėjai,- atsidusau.- Jie ne mūsų draugai. Mes prie jų nepritampame.

Beta, matydama, kad nepakeisiu savo nuomonės, atsisėdo šalia manęs ant medinio suolo. Fone girdėjosi besilinksminančių jaunuolių balsai ir muzika. Kažkas rėkė pasišlykštėdamas. Nežinia, alkoholiu ar bučiniu.

-Tvena, todėl ir vykome į šią iškylą, kad galėtume su jais susibendrauti,- tarė ji.- Beje, man reikia tavo draugijos.

Beta šyptelėjo maldaujančiai. Pažiūrėjau į ją, bet vėl nusisukau.

-Tau nereikia manęs,- leptelėjau nebegalėdama susilaikyti.- Dabar turi daugiau netikrų draugų ir vaikiną, kuris nejaučia tau to paties.

Žinojau, kad šie žodžiai buvo bjaurūs, tačiau reikėjo kaip nors pasakyti skaudžią tiesą. Mano draugė buvo per daug užsispyrusi, kad ją priimtų. Ji visada norėjo kažko daugiau, tačiau nesuvokė, kad tai gali skaudžiai atsiliepti. Net mūsų draugystė jai tebuvo laikina, kol įsilies į populiarųjį gyvenimą.

Betos šypsena veide užšalo. Ji įkvėpė suraukdama antakius.

-Kodėl tu taip kalbi? Tiek laiko stengiausi, kad Pytas mane pastebėtų, ir štai artėja ta akimirka, kai pagaliau su juo pasibučiuosiu, o tu nori viską sugandinti? Tvena, aš nesuprantu, kas tau darosi.

Pasukau galvą į merginą. Ji žiūrėjo į mane klausiančiu žvilgsniu laukdama pasiaiškinimo.

-Tai tau kažkas darosi, Beta,- ištariau atsistodama. Pagriebiau savo kuprinę, kurioje buvo sudėtas maistas ir šiltas pledas.- Tu pasikeitei.

Žiūrėjau į ją primerkusi akis, o ji, rodos, net sulaikė kvėpavimą. Tačiau taip ir nepravėrė burnos.

Tuomet nieko nelaukusi užsimečiau geltoną kuprinę ant pečių ir patraukiau link miško.

-Ei, kur tu eini!- šūktelėjo man pavymui Beta.

Kuo toliau nuo šios beprotystės. Visgi neatsisukau ir nepasakiau jai to garsiai. Nors man tikrai derėjo tai padaryti. Pavargau būti tylene ir su viskuo sutikti. Tačiau negalėjau elgtis kitaip. Tai tarsi buvo įaugę į mano kraują. Tikriausiai tik todėl dar dariau viską, ką man sakydavo Beta. Dar tikėjausi, kad mudvi esame geriausios draugės.

Kol dangaus neužskleidė aklina tamsa, drėgme kvepiantis miškas neatrodė toks šiurpus. Ypač dabar, kai mano galvoje siautė minčių audra. Kaltinau save, kad esu tikra nevykėlė ir kad nesugebu pasakyti savo žodžio. Tačiau tikrai nenorėjau prarasti draugės, kuri ir taip tebuvo vienintelė mano gyvenime. Beta man padėjo jaustis drąsesnei. Man patiko, kad jai reikėdavo mano pagalbos. Nors ir buvau užsisklendusi prieš kitus, priešais ją galėjau būti atvira.

Tačiau Beta tik pasinaudojo mano draugyste. Jis buvo visiškai kitokia nei aš.

Nesuvokiau, kiek laiko žingsniavau išmintu taku, tačiau kai pakėliau akis, susidūriau su tamsa. Tuo metu sugrįžo visos tamsoje lindinčios baimės. Pyktis ant Betos akimirksniu prasisklaidė, pradėjau vaizduotis, kad už manęs tyko pabaisos ir kitokios košmariškos būtybės.

Greitai susigraibiau kuprinėje žibintuvėlį. Pašviečiau juo taką, o tada atsisukau pasiruošdama grįžti. Tačiau mane nukrėtė šiurpas. Už manęs nebuvo jokio kelio, kuriuo galėčiau pareiti atgal į stovyklavietę. Tik tamsūs krūmynai ir stori medžių kamienai.

Aš pasiklydau.

Šis suvokimas privertė mano širdį išlipti per gerklę. Mane apėmė panika, kuri trukdė normaliai mąstyti. O dar ta tamsa, kuri ne tik užgožė vaizdą, bet ir kėlė baimę.

Norėjau būti viena, tačiau mano noras išsipildė ne tokia linkme.

Visgi galiausiai nurijau seiles ir prikandusi lūpą pajudėjau tuo pačiu taku, kuriuo ėjau tolyn. Vis tiek kažkur turėjau išlįsti.

Bet, rodos, kelias nesibaigė. Buvo per tamsu, kad įsidėmėčiau kokį medį, akmenį ar nuvirtusį kelmą. Viskas atrodė taip pat. Jausdama nugara šliaužiojančią baimę pradėjau bėgti. Vyliausi, kad taip greičiau išeisiu iš miško.

Ir tuomet įvyko neįtikėtinas dalykas. Mano akis pasiekė ryški balta šviesa. Sustojau ir primerkusi akis žvelgiau į ją. Viena savo proto dalimi tikėjausi, kad tai pagalba, tačiau šviesa keistai platėjo. Ji tarsi siurbė mane į savo šaltą glėbį. Tai nieko gero nežadėjo. Mano smegenys jau siuntė signalus apie pavojų, todėl privertusi savo raumenis dirbti pradėjau bėgti atgal.

Tačiau jau buvo per vėlu. Balta šviesa įtraukė mane tarsi juodoji skylė. Kažkur užkliuvau, tad neišlaikiusi pusiausvyros pargriuvau ir trinktelėjau galvą į iškilusią medžio šaknį.

Tada mano akyse aptemo ir čia baigėsi mano gyvenimas.

AtgimusiojiWhere stories live. Discover now