.9.

1.6K 137 7
                                    

Mano nugara nušliaužė šiurpas, pakeldamas kiekvieną plaukelį ant odos. Gyvenime nebuvau regėjusi tos moters, o ji žinojo mano vardą.

Baugščiai susigūžiau žengtelėdama atgal. Nepažįstamoji išsitiesė matydama, kad nepriėmiau jos siūlymo palankiai.

-Privalai manimi pasitikėti,- pasakė ji, ketindama priartėti prie manęs, tačiau aš vėl žengiau atgal. Tada ji sustojo.- Tau gresia didžiulis pavojus.

Akies krašteliu žvilgtelėjau į negyvus savo užpuolikus. Kažkodėl nujaučiau, kad moteris kalbėjo ne apie tokį pavojų.

-Iš kur mane pažįsti?- paklausiau nurydama seiles ir užgoždama virpantį balsą.

-Dabar tai nesvarbu, tiesiog turi manęs paklausyti,- papurtė galvą ji.

Visgi tai man nesuteikė jokio pasitikėjimo. Nepažįstamoji, aiškiai, matė, kas nutiko laikiusiam mane vyriškiui. Vadinasi, ji nutuokė kur kas daugiau nei aš pati galėjau aprėpti.

Moteris jau ketino tiesti ranką link manęs, tačiau staiga kažkas užšoko ant mašinos stogo sukeldamas dundesį. Išvydau tą pačią lapę su sidabrine uodega. Ji buvo pašiaušusi nugaros kailį ir pasilenkusi puolimui. Tuomet netikėtai lapė šoktelėjo ant mašinos kapoto, o nuo jo ant žemės visai šalia nepažįstamosios. Tačiau nors ir kaip gyvūno elgesys atrodė neįprastas, tai neprilygo ką iš tiesų pamačiau.

Kaip tik tada, kai lapė buvo besileidžianti ant žemės, ją apsupo juodi dūmai ir vietoj miško žvėrelio ant kojų nusileido žmogus. Tai buvo vaikinas apgautas blėstančių juodų dūmų. Jo veidą slėpė gobtuvas, o pats buvo apsirėdęs juodu pusilgiu apsiaustu, kurio rankovės buvo odinės, ir juodomis kelnėmis bei kareiviškais batais. Ant nugaros jis turėjo sukryžiuotus du kardus, panašius į katanas.

Tą momentą jaučiausi lyg atsidūrusi kitame pasaulyje. Tai atrodė neįtikima. Netgi norėjau sau įsignybti ir patikrinti, ar nesapnuoju.

Tačiau visa tai buvo tikra. Moteris susidūrusi su pašaliečiu vikriai atsisuko į jį ir paleido kelis šūvius. Krūptelėjau susigūždama ir išplėtusi akis žvelgiau, kaip kulkos nė kiek nepaveikė keistojo vaikino. Jis pakėlė rankas, kad galėtų išsitraukti iš už nugaros katanas.

Moteris kiek pasimetė matydama, kad juodai apsirengusio keistuolio kulkos nesužalojo. Ji taip sukando dantis, jog net išryškėjo jos skruostikauliai. Nepažįstamoji suėmė ginklą abejomis rankomis lyg ir pasiruošdama dar iššauti, tačiau nespėjau nė įkvėpti, kaip vaikinas perskrodė katanomis orą. Bent jau taip iš pradžių atrodė.

Po kelių akimirkų moters galva nuriedėjo nuo jos kūno.

Tarsi dusdama patraukiau orą į save. Drebėdama nuleidau akis žemyn. Nukirsta galva beveik lietėsi prie mano kojų.

Sąstingis apėmė mano sielą ir kūną. Norėjau išleisti riksmą, tačiau mano lūpos buvo lyg susiūtos.

Lėtai pakėliau galvą į vaikiną. Jis vėl užkišo katanas sau už nugaros. Iš pradžių pamaniau, kad jis manęs nemato, bet kai jis žengtelėjo arčiau moters kūno, keistuolis atkreipė į mane dėmesį. Jis viena ranka nusimetė gobtuvą ir įsmeigė į mane šviesiai rudas tarsi gintaras akis, kuriose suspindo smalsumas. Nors tamsą prasklaidė tik kelių ir taip neryškiai šviečiančių žibintų šviesa, galėjau aiškiai matyti auksu nutviekstas akis. Jos buvo keistos, nuožmios ir tarsi nesiderino prie tamsiaplaukio vaikino melancholiško veido.

Nejudėjau lyg priešais mane stovėtų plėšrus žvėris. Tačiau tuo pačiu mane badė smalsumo pirštai. Beveik nemirksėdama stebėjau, kaip vaikinas pakelia moters galvą už plaukų. Dabar jis buvo daug arčiau manęs ir nepatraukė savo aštraus žvilgsnio. Galbūt kitu atveju tai man sukeltų nepatogumą, bet šiuo metu rodės lyg būčiau užhipnotizuota.

AtgimusiojiKde žijí příběhy. Začni objevovat