Atgimusioji

.25.

Mūsų trejetukas susispaudė gelsvame Ebės vabale. Stebėjau Koeno reakciją mąstydama, ar vaikinas kada nors yra važiavęs mašina. Juk jis galėjo atsirasti bet kurioje vietoje, teleportuotis kur tik norėjo. Visgi vaikinas santūriu veidu atsisėdo priekyje. Ebė atsisuko į mane klausiamu žvilgsniu, kuris reikalavo išsamesnio paaiškinimo nei tik tai, kad Koenas yra mano pusėje. Tačiau aš tik nežymiai papurčiau galvą ir suspaudžiau lūpas.

Neilgai trukus atvykome į reikiamą vietą. Bent jau Ebė žinojo, kad čia tikrai gyvena vyrukas, kuris neva žino keletą įdomių dalykų.

-Iš kur jį pažįsti?- paklausiau, kai sustojome prie kelkraščio. Rodos, iš dviaukščio namo girdėjosi muzika.

-Tai labiau Leno pažįstamas,- atsakė Ebė išlipdama laukan.- Jo vardas Fleidas. Lenas rinko iš jo informaciją apie anapusinį pasaulį. Sakė, kad jis tikras žinovas ir būtent taip save vadina.

Nelabai buvau patenkinta atsakymu. Kaip Koenas ir sakė - žmonės nė nenutuokia tiek, kiek žinau aš. Todėl labai maža tikimybė, kad ir tas Fleidas pasakys ką nors daugiau nei tik dar vieną sapalionę apie vaiduoklius.

Sustojome visi trys prie tako, vedančio į kiemą, kai staiga iš namo išbėgo šaukdami keturi vaikinai vydamiesi bėgantį pirmesnį. Muzika pagarsėjo, pro namo langus sublykčiojo šviesos ir tuomet suvokiau, kad čia vyksta vakarėlis.

-Atrodo, kad šiandien netinkama...- pradėjau traukdamasi atgal, tačiau Ebė sulaikė mane už žasto.

-Tavo draugas jau įėjo į vidų,- tarė ji.

Žaibiškai išplėčiau akis. Mano žvilgsnis tuoj aprėpė visą kiemą.

-Ne, ne, ne,- kartojau ir nuskubėjau tiesiai į namą, nesvarstydama, ką ten galiu išvysti.

-Ei, palauk,- man iš paskos puolė Ebė.- Jei Koenas nėra Tutorijas, tuomet kas jis? Jis bent jau žmogus?

-Atleisk, bet jei pasakysiu, Koenas tave nužudys,- tariau rimtai žvilgtelėdama į Ebę.

Mergina suraukė kaktą lyg bandydama iššifruoti mano žodžius. Visgi ji daugiau manęs nekamantinėjo. Vos tik įėjome mums užtraukė žadą aitrus kvapas. Viduje buvo keletas nepilnamečių, kurie atrodė čia patekę per klaidą, o likusieji buvo gerokai vyresni nei aštuoniolikos.

Suraukiau nosį nesuvokdama, kas tai per kvapas, kuris jau pradėjo griaužti gerklę. Iš dalies tai priminė smilkalus, tačiau ore tvyroje ir keistos melsvos dalelytės, kurios sklido nežinia iš kur.

Nejučia pastebėjau Koeną. Jis dar nebuvo puolęs ieškoti Fleido, bet taip pat įtariai žvelgė į melsvas dulkes, atsispindinčias menkoje šviesoje. Mačiau, kaip vaikinas sugniaužia kumščius. Jo veidas buvo akmeninis lyg jis intensyviai mąstytų. Tikriausiai Koenas kažką įtarė. Galbūt jis net žinojo, kas tos melsvos dalelės ore, skleidžiančios aštrų kvapą.

-Einu pažiūrėti, gal jis viršuje,- tarstelėjo Ebė ir palipo laiptais į antrą aukštą. Tuo tarpu priėjau arčiau Koeno, kuris, rodos, kaupėsi siekiui visus čia esančius nugalabyti.

-Jie tik žmonės, kurie nieko nesuvokia,- prabilau.- Galbūt ir Fleidas tiesiog per daug smalsus.

-Ilofrudai turi gebėjimą pajusti kitos erdvės egzistenciją,- suraukė kaktą vaikinas.- Mano instinktai manęs niekada neapgauna. Tačiau, tu teisi.- Netikėtai Koenas pasisuko į mane.- Visų pirma, reikia susitikti su Fleidu ir viską išsiaiškinti.

Stengiausi nuslėpti pribloškimą, bet akimirkai vis tiek loštelėjau. Koenas susidorodavo su pašaliniais dalykais greitai ir vikriai. Jis klausydavo savo instinktų nė neabejodamas, o šitoks jo pristabdymas tikrai buvo neįtikėtinas.