.2.

2K 205 5
                                    

Paprastai kėlimasis rytais buvo pats nemaloniausias dalykas. Tavo protas ir kūnas dar miega, bet žadintuvas ragina keltis ir pradėti dieną produktyviai. Tuomet tu palengva pratiniesi prie dienos šviesos ir leidi savo raumenims pasimankštinti bei pasiruošti darbui.

Tačiau šį kartą pabudau lyg būčiau išgyvenusi mirtį. Pramerkiau akis bandydama prisitaikyti prie aplinkos, bet tuo metu mano galvoje įsirėžė aštrus skausmas, kuris tarsi prispaudė mane prie žemės.

Susiraukusi vėl įsisprendžiau rankomis į žemę ir pabandžiau pakelti savo kūną. Antras kartas buvo tvirtesnis, todėl jau pajėgiau atsisėsti.

Apsižvalgiau po menkame rūke skendintį mišką. Iš pradžių net nesuvokiau, koks dabar paros laikas, bet iš šviežio ir drėgme atsiduodančio oro galėjau spręsti, kad tai buvo ankstyvas rytas. Miško patalo kvapas ir tolimas paukščių čiulbėjimas skleidė ramybę, tačiau jaučiausi lyg po didžiulės kovos už savo gyvybę. Nieko neprisiminiau po to, kai išvydau ryškią šviesą. Mano galva ūžė nuo tuštumos. Sunkiai gaudžiausi, mano raumenys tarsi turėjo iš naujo prisitaikyti, kad galėčiau pajudinti rankas ir kojas. Nejučia pastebėjau savo kuprinę, gulinčią netoliese. Ji buvo purvina, bet nepaisiau to ir prisitraukusi ją arčiau sugraibiau telefoną.

-Po velnių...- sumurmėjau matydama, kad jis neįsijungia. Tamsus ekranas bylojo, kad mano mobilusis tikriausiai išsikrovęs.

Dūsaudama galiausiai pakilau ant kojų, kurios netvirtai laikė mane ant žemės. Pamankštinau suvaržytą kaklą ir pasilenkiau pasiimti kuprinės. Vieną akimirką atrodė, kad pati žemė juda, tačiau galbūt čia tik man apsisuko galva nuo ilgo gulėjimo.

Parklupau ir pradėjau raustis kuprinėje. Gėlė skrandį, atrodė, kad buvau išbadėjusi, nors apie maistą negalvojau. Visgi neturėjau nieko valgomo, nors buvau tikra, kad įsidėjau. Galiausiai pakilau ir slinkdama bei bandydama išlaikyti pusiausvyrą pajudėjau tiesiai pramintu miško taku.

Mano kūną rakino ne tik silpnumas ir nuovargis, bet ir neramumas. Nejau niekas manęs neieškojo? Niekas nepagalvojo, kodėl negrįžtu? Beta tikrai turėjo manęs pasigesti. Išėjau naktį į mišką ir iki šiol neparėjau. Kažkam tikrai turėjo kilti įtarimų.

Visgi sugniaužiau savyje šią nuoskaudą. Neturėjau jėgų pykti ar gailėtis, kad buvau pamiršta. Juk tą ir numaniau. Buvau tik kitų šešėlis.

Šiuo metu jaučiausi tikrai sumautai. Mano kojos pynėsi, o galvą suskausdavo taip, kad net turėdavau sustoti ir atsiremti į medį. Vos ne po kiekvieno žingsnio man prireikdavo atgauti kvapą. Paprastai mano fizinė būklė niekada nebuvo pati geriausia, tačiau šįkart jaučiausi lyg gyvas lavonas. Ir svarbiausia negalėjau suvokti, kas man darėsi. Ta užmarštis tikrai kėlė nerimą, be to, juk atsibudau toje pačioje vietoje, kaip ir buvau praradusi sąmonę. Manęs niekas neužtiko ir nieko blogo nepadarė. Tikriausiai nemenkai susitrenkiau galvą, todėl pragulėjau iki ryto.

Galiausiai nuėjusi nežinia kiek kelio išlindau į civilizaciją. Pamačiusi degalinę viduryje plyno lauko pajudėjau tiesiai link jos. Tikriausiai kažkur netoliese buvo ir miestas, todėl galbūt galėčiau paskambinti tėvams ir paprašyti, kad mane parsivežtų. Jie net nenutuokia, kad jų dukra visą naktį praleido miške ir visiškai neatsimena, kas nutiko tam tikrą laiko tarpą.

Degalinė buvo beveik tuščia. Kažkoks vyriškis pylėsi degalus į savo griozdišką automobilį ir dar viena moteris su vaiku vaikščiojo tarp lentynų parduotuvėje. Jau ruošiausi atidaryti duris, kai išvydau savo atspindį stikle. Atrodžiau lyg būčiau išgyvenusi išlikimo žaidimą ar kelių savaičių žygį. Mano palaiduose tamsiuose plaukuose buvo šapų, kelnės praplėštos ties keliu, o striukė aplipusi lapais ir purvu. Pilkame murziname veide žvelgė blyškios tarsi be gyvybės pilkšvos akys.

Vis dėlto nesivarginau pasirūpinti savo išvaizda. Tarsi apdujusi įvirtau į degalinę. Fone skambanti muzika akimirkai perrėžė mano ausis, tačiau netrukus ji nuslopo. Prisimerkiau norėdama numalšinti aštrų skausmą ir nusliūkinau prie vandens skyriaus. Žinojau, kad turiu šiek tiek pinigų, todėl leidau sau greitai išsirinkti butelį ir dar prie kasos prigriebiau šokoladinį batonėlį. Vis kas nors į skrandį. Jaunas kasininkas su siaubingai spuoguotu veidu žiūrėjo į mane lyg būčiau pabėgusi iš kalėjimo. Stengdamasi nepakelti į jį akių susiradau smulkius pinigus ir pakračiau ant stalo. Kol kasininkas skaičiavo mano centus, žvilgtelėjau į laikraščių lentyną, kuri buvo man po dešine. Niekada nesidomėjau naujienų skaitalais, bet šįkart mano dėmesys buvo prikaustytas. Tarsi iš tolo girdėjau, kaip kasininkas klausia, ar dar ko nors norėsiu, bet nepajėgiau ištarti nė žodžio. Visa nustėrusi spoksojau į laikraščio datą. Nebejaučiau savo širdies plakimo, net nustojau kvėpuoti. Tuomet drebančiomis rankomis paėmiau laikraštį ir įbedžiau į jį akis.

-Ar čia šiandienos laikraštis?- paklausiau užsikirtusiu balsu.

-Taip,- atsargiai atsakė kasininkas.- Tau viskas gerai? Nes jei ko nors privartojai, aš iškviesiu policiją. Tikrai atrodai nekaip. Girdi mane?

Deja, aš jau nieko nebegirdėjau. Mano galvoje pradėjo spengti.

Pasiklydau miške visai ne vakar. Nuo tos dienos, kai išėjau palikdama stovyklą, praėjo dveji metai.

Dveji prakeikti metai.

Mano smegenys to tiesiog nepajėgė suvokti. Susvyravau pajutusi, kad man trūksta oro. Norėjau pagriebti už ko nors, kad galėčiau išsilaikyti, tačiau užčiuopiau tik orą. Netrukus mano sąmonė aklinai užtemo ir aš susileidau ant grindų.

AtgimusiojiWhere stories live. Discover now