Hilda Benort, mano psichoterapeutė, kažką įnirtingai rašė kompiuteryje, kol tuo tarpu laukiau jos sėdėdama ant priešais esančios sofos. Vietoj to, kad kantriai palaukčiau jos kvietimo kukliame laukiamajame, ji leido man užeiti ir pasėdėti kankinančioje tyloje. Dabar turėjau klausytis klaviatūros tarškinimo ir savo pačios dūsavimo.
-Kaip tau sekasi, Tvena?- netikėtai paklausė jauna moteris.
Jei nebūčiau išgirdusi savo vardo, net nesuprasčiau, į ką ji kreipiasi, nes Hilda visą savo dėmesį buvo nukreipusi į kompiuterį.
-Gerai,- atsakiau žiūrėdama į ją.
Hilda šyptelėjo, bet nepasuko akių.
-Kitokio atsakymo ir nesitikėjau,- pasakė ji. Galiausiai užvertė savo nešiojamąjį kompiuterį ir sudėjusi rankas pažvelgė tiesiai į mane. Pasimuisčiau jausdama per daug dėmesio. Man visai buvo gerai, kai ji apsimetė, jog manęs čia nėra.- Bet susitarkime, kad apsieisime be neapgalvotų "gerai" ir pasakysime viską tiesiai šviesiai.
Hilda mirktelėjo nusišypsodama ir atsistojo. Ji prisėdo ant minkšto krėslo netoliese manęs ir sudėjusi koja ant kojos patogiai atsirėmė.
-Tuomet, tiesą sakant, jaučiuosi puikiai,- tvirtai pasakiau ir nusišypsojau.
Hilda nusijuokė ir pasitaisė krėsle nuleisdama koją.
-Humoras. Vadinasi, tavo savijauta tikrai gerėja.
Ne, tai buvo sarkazmas, nes tik taip galiu išvengti pernelyg artaus priėjimo prie tiesos. Tačiau jei Hilda ir suprato mano užmojus, to neparodė. Nelaikiau šios moters vienos iš tų psichoterapeutų, kurie paklusniai išklausydavo pacientų svaičiojimų ir sutikdavo būti pašaipos objektu. Anaiptol, Hilda Benort buvo kieta ir žavėjo savo bendravimu.
-Šį kartą išbandysime šį tą naujo.- Moteris pasisuko šonu, kad galėtų kažką pasiekti nuo savo stalo. Netrukus pamačiau, kaip ji sugriebia kišeninį laikrodį, kuris buvo pakabintas ant sidabrinės grandinėlės.- Buvai kada nors dalyvavusi hipnozės seanse?
Mano akys lėtai išsiplėtė iš nuostabos. Papurčiau galvą atkakliai, nes man visai nepatiko, kur linko Hildos kalba.
-Tuomet mudvi tai išbandysime,- tarė ji suspausdama rankoje apvalų laikrodį.
Hildos žalios akys buvo primerktos lyg kažką nuo manęs slėptų. Ji spurdėjo iš nekantrumo mane užhipnotizuoti. Tačiau mano smegenys siuntė pavojaus signalus. Nuo tada, kai galutinai pripažinau, kad mano dingimas susijęs su antgamtiniais reiškiniais, nenorėjau kapstyti giliau. Į tamsą. Į klampų paslapčių liūną.
-Kam to reikia?- paklausiau akivaizdžiai išduodama savo nepatiklumą.
Hilda Benort pasižymėjo kitoniškumu, bet būtent dėl to ji vis dar man kėlė klausimų. Kartkartėmis atrodydavo, kad ji kažką žino apie mane. Būtent apie tai, kas man nutiko tą naktį miške ir ką aš sugebu.
Hilda nužvelgė mane. Jos žvilgsnis pasikeitė ir tapo labiau rimtesnis. Anksčiau vaizdavusi mano draugę, dabar ji pavirto tiesiog mano psichoterapeute.
-Hipnozė gali atsakyti į daug klausimų. O svarbiausia padėti prisiminti.- Moteris palinko arčiau manęs lyg norėtų pasidalinti paslaptimi.- Tinkamas hipnozės stiprumas gali pasiekti pačius giliausius pasąmonės užkaborius ir išlaisvinti mintis, tuo pačiu palengvindama sielą. Pripažinsiu, ne visada pasitikiniu hipnoze, bet tavo atveju, Tvena, tai tikrai verta pabandyti.
-O jei aš nenoriu prisiminti.- Tai nebuvo klausimas. Žiūrėjau į Hildą lyg norėčiau pasakyti, kad bijau to, ką galiu prisiminti.
Moteris šyptelėjo. Jai visa tai atrodė paprasta.
आप पढ़ रहे हैं
Atgimusioji
काल्पनिकTveną buvo galima apibūdinti, kaip nedrąsią, šiek tiek nuobodžią, silpną ir besislepiančią už geriausios draugės šešėlio mergaitę. Jai buvo šešiolika, kai vieną naktį ji pradingo lyg į vandenį. Tačiau prabėgus porai metų Tvena atsidaro netikėtai lyg...
